Maironis

mokėsi Kauno gimnazijoje. Jau tuomet domėjosi literatūra, pradėjo rašyti eilėraščius lenkų kalba, taip pat pasižymėjo ir matematiniais gabumais. Baigęs gimnaziją pasirinko literatūros studijas. 1883 m. įstojo į Kijevo universitetą, bet buvo nusivylęs studijomis ir po metų atvyko į Kauno kunigų seminariją.

Studijų metais skaitė daug lietuvių romantikų kūrybos: Adomo Mickevičiaus, Juozapo Ignoto Kraševskio, Vladislovo Sirokomlės kūrybą, Simono Daukanto, Teodoro Narbuto istorinius veikalus, Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko poeziją. Tuomet ir nusprendė rašyti lietuvių kalba. Šie autoriai suformavo Maironio tautinį sąmoningumą. Savo rašytas lenkiškas eiles jis sudegino.

Nuo 1885 metų bendradarbiavo su nelegalia lietuviška spauda – „Aušra“, „Šviesa“.

1893–1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje, o 1909–1932 m. buvo seminarijos rektorius. 1894–1909 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, dėstė dogminę ir moralinę teologiją; nuo 1903 m. – teologijos daktaras. 1922–1932 m. Kauno universiteto, (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Moralinės teologijos katedros vedėjas. 1932 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

1891 m. išspausdinta pirmoji Maironio knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“, pasirašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.

Kūrybingiausi Maironio metai buvo studijuojant Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1895 m. pasirodė Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, kurį jis vėliau kelis kartus perleido atnaujintą. Vėliau sukūrė keletą poemų, istorinių dramų, operos libretų.

Mirė 1932 m. birželio 28-ąją Kaune, palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje. Namuose, kur Maironis gyveno, 1936 m. buvo įkurtas jo muziejus, vėliau tapęs Lietuvių literatūros muziejumi. Čia kaupiami ir saugomi lietuvių rašytojų rankraščiai, rengiamos lietuvių literatūrą, rašytojus pristatančios parodos.

Svarbiausias Maironio kūrybinis palikimas – jo lyrinė poezija. Jo poezija įkūnijo romantizmo epochos bruožus, kurie vėliau tapo moderniojo meno pagrindu. Maironis rašė apie žmogų, turintį gilų vidinį dvasinį pasaulį, su stipriais išgyvenimais, siekianti aukštesnių tikslų nei diktuoja žemiška kasdienybė. Maironis davė pradžią savarankiškai lietuvių literatūrai. Jo patriotinė lyrika, kalbėjimas, kuriame aukštinamas ne tik individas, bet ir tauta, istorija, kultūra vėliau tapo Lietuvos atgimimo atrama.