Ričardas Gavelis – lietuvių prozininkas, dramaturgas, publicistas, kino scenaristas, išsiskiriantis vidine intelektualine nepriklausoma laisvo žmogaus laikysena ir aristokratiškumu.
Rašytojas gimė 1950 m. lapkričio 8 d. Vilniuje.
Vienas ryškiausių ir kontraversiškiausių Sąjūdžio ir
Nepriklausomybės laikotarpio kūrėjų. Žymiausi romanai - „Vilniaus
džiazas“ ir „Vilniaus
pokeris“.
Rašytojas siejamas su lietuvių literatūros
„iškaiminimu“ - tai patvirtina garsioji rašytojo
frazė „esame europiečiai – tad tokie ir būkime“.
Tėvai pedagogai: mama - fizikė, tėvas - matematikas. Augo
Vilniaus senamiestyje. 1961 m. šeima persikėlė į
Druskininkus, kur rašytojas aukso medaliu baigė Druskininkų
vidurinę mokyklą. 1973 m. Vilniaus universitete baigė teorinę
fiziką. 1973–1977 m. dirbo Mokslų Akademijos Fizikos institute
moksliniu bendradarbiu, buvo labai perspektyvus savo kartos fizikas
teoretikas.
1973 m. žurnale „Nemunas“ paskelbė
pirmuosius apsakymus, o nuo 1978 m. atsidėjo tik rašymui.
1978-1980 m. dirbo žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei
„Pergalė“ redakcijose. Nuo 1992 m. turėjo savo apžvalgų
skiltis dienraštyje „Respublika“ ir žurnale
„Veidas“.
Gavelis mirė netikėtai 2002 m.
rugpjūčio 18 d. dėl sustojusios širdies. Palaidotas
Antakalnio kapinėse.
Ričardo Gavelio knygos išverstos
į anglų, prancūzų, vokiečių, latvių, lenkų, suomių ir kitas
kalbas. „Vilniaus pokerio“ leidėjai užsienyje lygina R.
Gavelį su Kafka, Céline’u, Joyce’u, Faulkneriu, Orwellu
ir kitais pasaulyje pripažintais rašytojais.
Ričardo
Gavelio romanai: „Jauno žmogaus memuarai" (1989), „Vilniaus
pokeris“ (1989), „Vilniaus džiazas“ (1993),
„Paskutinioji žemės žmonių karta“ (1995), „Prarastų
godų kvartetas“ (1997), „Septyni savižudybės būdai“
(1999), „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“
(2002).
