Alberas Kamiu (Albert Camus)

Kamiu tėvas buvo sužeistas mūšyje prie Marnos ir mirė jam dar esant mažam (nebuvo nė vienerių metų). Motina buvo dalinai kurčia ir jų namuose, kaip vėliau apibūdino A. Kamiu - „daiktai neturėjo vardų“. Alberas Kamiu mokėsi komunalinėje mokykloje, vėliau laimėjo vietą į licėjų. Tuo metu susirgo tuberkulioze, kuri vėliau jį kankino visą gyvenimą.

Jau mokykloje susidomėjo filosofija, 1936 m. gavo Alžyro universiteto filosofo diplomą (jo diplominis darbas buvo – „Neoplatonizmas ir krikščioniškoji mintis“). Šiuo darbu rėmėsi ir rašydamas svarbiausią filosofinį kūrinį „Maištaujantis žmogus“.

1934–1937 m. A. Kamiu buvo Prancūzijos kompartijos narys. Komunistinis judėjimas jį viliojo kovos šūkiais ir tuo, kad gynė nuskriaustuosius, reikalavo jiems teisių. Tačiau A. Kamiu nesigilino į mokslinius marksizmo pagrindus, organizuota klasių kova jam buvo nepriimtina, todėl 1937 m. jis iš partijos buvo išmestas apkaltinus trockizmu. Savo jaunystės laikus licėjuje A. Kamiu aprašė autobiografinėje knygoje „Pirmasis žmogus“ (Le Premier Homme). Šios knygos rankraštis buvo rastas automobilyje, kuriuo važiuodamas žuvo avarijoje 1960 m. sausio 4 d.

Mėgo teatrą, pats vaidino. Svarbiausias vaidmuo – Ivano Karamazovo. A. Kamiu ypač mėgo rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“.

1938 m. persikėlė gyventi į Prancūziją. Per karą dalyvavo Prancūzijos Pasipriešinimo judėjime. Tada sutiko Žaną Polį Sartrą, su kuriuo užsimezgė artima draugystė. 1944–1947 m. redagavo kartu įsteigtą pogrindinį laikraštį „Combat“. 1951 m. jų keliai išsiskyrė dėl Sartro komunistinių pažiūrų.

Bene žymiausias Albero Kamiu romanas - „Svetimas“.

1957 m. už kūrybą autorius gavo Nobelio premiją.
1960 m. sausio 4 d. žuvo autoavarijoje.