Antanas Miškinis

Vėliau (1921–1922) mokėsi Zarasų progimnazijoje, o nuo 1923 m. - Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1927 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur 1934 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.


Nuo 1932 m. mokytojavo rusų gimnazijoje Kaune. Įsitraukė į literatūrinę veiklą: kelis kartus iš eilės buvo renkamas į Lietuvių rašytojų draugijos valdybą, buvo vienas laikraščio „Literatūros naujienos“ steigėjų, priklausė Lietuvos rašytojų draugijai, 1936 m. dirbo Valstybės radiofono literatūros laidų vedėju (vedė laidas apie literatūrą). 1938–1948 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno 5-oje gimnazijoje.


Pirmas eilėraščių rinkinys "Baltoji paukštė", antrasis - "Varnos prie plento".


1944 m. priklausė "Tauro" partizanų apygardai, redagavo laikraštį "Laisvės žvalgas". 1948 m. vasarį už pagalbą pogrindžio rezistentams buvo suimtas ir ištremtas į Mordoviją, vėliau kalėjo Olžeraso, Omsko lageriuose. Tremtyje ant beržo tošies ir cemento maišų skiaučių rašė „Psalmes“ – dokumentą, liudijantį sovietinių nusikaltimų žmoniškumui mastą. „Psalmių“ eiles kaliniai mokėsi atmintinai, giedojo slaptuose susibūrimuose.


Tik 1956 m. rugpjūčio mėn., praėjus trejiems metams po Stalino mirties, Antanui Miškiniui buvo leista grįžti į Lietuvą. 1957 m. kovo mėn. "Tiesoje" išspausdintu eilėraščiu ir 1959 m. viešu pareiškimu spaudoje atliko prievartinę atgailą.

Grįžęs į Lietuvą dirbo kūrybinį darbą: vertė knygas, rašė eilėraščius, poemas, atsiminimus (atsiminimų knyga "Žaliaduonių gegužė"). 

1964 m. priimamas į LTSR rašytojų sąjungą.


Poetas mirė 1983 m. gruodžio 16 d. Vilniuje.

Palaidotas Antakalnio kapinėse.