"Akmuo su pėda" - istorinis nuotykių romanas.
Paslaptingas prieš keletą šimtmečių rašytas laiškas, pakliuvęs į istoriko archeologo Gedimino sūnaus Džiugo rankas, sudrums ramias šeimos atostogas. Žinia apie kažkur Lietuvoje prie neaišku kokio piliakalnio paslėptą lobį ant kojų sukels daugybę žmonių. Kaip ir dera nuotykiu romane, knygoje "Akmuo su pėda" įsipainios ir piktosios jėgos, norinčios svetimomis rankomis užvaldyti tokį viliojantį gobį.
Ar pasiseks surasti taip trokštamą lobį, ar išsipildys viltys staiga praturtėti ir kuo čia dėtas akmuo su pėda? Visi atsakymai – knygoje "Akmuo su pėda". Smagių nuotykių kartu su lobio ieškotojais!
IŠTRAUKA
Jo gyvenimo draugė Šviesa tik trumpą akimirką, tarsi atsiprašydama, perskrodžia savo likimo pusseserę Tamsą. Neįtikėtina, bet matyti kažkokie baltu sniegu judantys juodi šešėliai. Tik pagalvokite, tokią šaltą naktį! Kas išdrįso bastytis šios šaltos nakties valdose? Negi jai vaidenasi? Iš kur jie? Kas jie?
Begėdis pasiutėlis vėjas ir toliau gūdžiai ūžauja savo dainas. Trumpam iš aukštybių į žemę atlėkusi mėnulio šviesa iš tamsos išplėšia tamsias judančias dėmes. Kas tai? Negi kokie nakties vaiduokliai ar šmėklos? Šešėliai vos vos juda, vos šliaužia per speigo sukaustytą žemę, nedidelė vorelė po truputį stumiasi į priekį. Ar jie žino kelią, ar pasirinko teisingą kryptį? Ar bent įsivaizduoja, kur dabar yra? Aplinkui daubos, niūrūs miškai ir nė gyvos dvasios, tik Šiaurys stūgauja.
Įdėmiau įsižiūrėję pamatytume, kad tai joja nedidelis būrelis raitelių. Tiesą sakant, veikiau vos velkasi, nabagėliai. Negirdėti nė garso, tuo labiau jokių žodžių. Mėnulio šviesoje arklių kojos ir ilgi nuo jų styrantys apsiaustai atrodo nelyg vaiduokliai. Iš tikrųjų, kas tie šešėliai? Kas tokią žvarbią naktį išdrįso keliauti per laukus? Kur jie traukia, kodėl jaukiai nevakaroja šiltuose namuose prie kaitrios ugnelės?
GŪDŽIOJE tyloje, kurią pertraukia tik girgždantis sniegas po vežimo ratais, pasigirsta vos girdimas balsas:
- Daugiau nebegaliu, vyrai, viskas. Daugiau tikrai negaliu... -krūtinę draskantis kosulys nutraukia jo žodžius. - Man jau galas. Nieko nebenoriu, nuo visko pavargau. - Ir vėl kosulys, prakeiktas nesibaigiantis kosulys, atrodo, atims paskutines dar likusias jėgas.
- Laikykis, Zoržai, dar truputį pakentėk. Turime pagaliau prijoti nors kokią sukriošusią trobą.
- Nebegaliu daugiau, tebūnie prakeiktas šis mūsų žygis į Maskvą ir į šitą šalį. Kartu tegu būna prakeiktas pats imperatorius ir mūsų pasipūtimas. Tegul su jais ir šis tamsus šaltas kraštas nugarma į patį pragarą. Marija mano mieliausia, už ką tu mus taip baudi, už ką?
- Zoržai, dar pakentėk, - pasigirsta aiškus ir įsakmus priekyje jojančio raitelio balsas. - Nepamiršk, mes davėme priesaiką, ir kol gyvi, esame imperatoriaus NapoleonoBonaparto gvardijos elitinis būrys. Mums netinka nei verkti, nei tuo labiau skųstis.
Ir vėl įsivyrauja tyla. Tik stingdantis šiaurės vėjas iš visų pusių nesiliauja šėliojęs. Niekur žmogus negali nuo jo pasislėpti, kiaurai smelkte smelkiasi. Tai kur šitie raiteliai bando nukakti? Ir kas čia per kraštas, jeigu aplink nėra jokios gyvos dvasios? Ir kaip nebus tokios tuštumos, juk tai kažkada buvusi paskutinė Europoje pagoniška Lietuva...
Kiek karų ir marų per pastaruosius amžius ją teriojo? Kiek joje dingo ar prasmego varganų svetimšalių būrių? Daug skausmo ir kančių visiems teko patirti, su jais kartu koja kojon žingsniavo ugnis ir kraujas. Nuo vieno šalies krašto iki kito. Skersai ir išilgai. Ugnis viską pakeliui degino, o kraujas aplinkui liejosi upeliais. Kraštą draskė, degino ir plėšė iš visų pusių. Tos garsios ir kitados tokios galingos, visą Europą sudrebinusios Kunigaikštystės jau nebėra, liko tik prisiminimai apie ją.
Kadaise ji buvo didelė ir galinga valstybė, driekėsi nuo jūros šiaurėje iki kitos jūros pietuose. Tada mažai kas išdrįsdavo ją pulti, saugiau būdavo ją aplenkti iš tolo, visi kaimynai jos privengė. Dabar tos didybės nebeprimena niekas, plyti vien šalta retai gyvenama dykynė. Žmonės, jeigu jų dar ir liko, dabar sėdi tyliai - išsislapstė kaip lapės savo olose. Jie patys visų bijo, visų saugosi, nors kitados buvo labai dideli ir drąsūs. Tada jų, laukinių lietuvių, aplinkiniai kaimynai bijojo, nes ilgus šimtmečius jie negailestingai siaubė savo gretimas žemes. Bet kartu jautė ir didelę pagarbą. Deja, tie tolimi laikai negrįžtamai praėjo. Kas buvo anksčiau, dabar to nebėra.
