"Istorijos salos" - tai originali vieno iš įtakingiausių šiuolaikinių JAV antropologų Marshallo Sahlinso studija apie kapitono Jameso Cooko ekspedicijos fenomeną.
Marshall Sahlins (gimė 1930) – vienas iš produktyviausių ir garsiausių šiuolaikinių JAV antropologų. Studijavo Mičigano ir Kolumbijos universitetuose. Nuo 1973 m. dėsto antropologiją Čikagos universitete, skaito kviestines paskaitas įvairiose Europos ir Azijos aukštosiose mokyklose. Šio tyrinėtojo teorijos apie Europos ir Polinezijos kultūrų santykius sukėlė nemažai audringų mokslinių diskusijų. Sahlinsas drąsiai kelia aktualius kultūrologijos klausimus, laužo akademinius stereotipus ir kviečia naujai pažvelgti į kultūros bei civilizacijos sąvokas. Pasak jo, homogeniškumas ir heterogeniškumas, modernumas ir tradicija - jau nebe priešingi terminai, ir antropologija privalo iš esmės atsinaujinti, naudodamasi naujais žmogaus gyvenimo modeliais.
"Istorijos salos" - ALK serijos knyga. ALK (Atviros Lietuvos knyga) - serija verstinių knygų, kurias leidžia jvairios leidyklos, remiamos Atviros Lietuvos fondo. Serijos tikslas - supažindinti skaitytojus su šiuolaikiniais humanitarinių ir socialinių mokslų veikalais. Šios knygos leidimą ALF remia kartu su Vidurio Europos universiteto Vertimų projektu.
Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka
Turinys
Įvadas / 7
1. Cooko kelionės priedas, arba Le calcul sauvage / 23
2. Kiti laikai, kiti papročiai: istorijos antropologija / 62
3. Svetimšalis karalius, arba Dumėzilis tarp fidžiečių / 110
4. Kapitonas Jamesas Cookas, arba mirštantis dievas / 147
5. Struktūra ir istorija / 184
Bibliografija / 209
Vardų rodyklė / 224
Ištrauka
Cooko kelionės priedas, arba Le calcul sauvage
I. VENERA PASTEBĖTA: ISTORIJA
1778 m. gruodžio 7 d. laivai „Resolution" ir „Discovery" kovojo su priešiniu vėju prie šiaurinio Hawai'i salos kranto. Tą dieną kapitonas Cookas pagaliau nustojo prieštaravęs ir suteikė Havajų moterims teisę būti mylimoms, kurios šios reikalavo nuo tada, kai britai pirmą kartą išmetė inkarą prie Kaua'i sausio mėnesį ir paskelbė apie šių salų egzistavimą Vakarų pasauliui. Kaua'i saloje Cookas išleido įstatymus, draudžiančius bet kokius santykius su vietinėmis moterimis, bijodamas paskleisti „Veneros negalavimą". Tačiau tie patys jo žurnalo puslapiai, kuriuose užfiksuoti šie įsakymai, atskleidžia ir Cooko suvokimą, kokie jie beprasmiški (Beag-lehole, 1967: 265-266).
Panašios priemonės jau buvo nuvylusios Tonga saloje, o Havajų moterų elgesys buvo netgi dar skandalingesnis. Dėl jų erotiniuose gestuose slypinčio kvietimo buvo „neįmanoma apsirikti", rašė kelionės kronikininkai, o kai būdavo atsisakoma, jos „mus kuo nuoširdžiausiai įžeidinėdavo" (King Journal: 1778 m. sausio 20 d.; plg. Riou Log: 1779 m. lapkričio 28 d.). Davidas Samwellas, gydytojo kajutės draugas, velsietis ir šioks toks poetas, pažymėjo: „Jaunosios moterys... apskritai yra didžiai gražios". Jos „naudojo visus savo kerus, - rašė jis, - kad įviliotų mūsų vyrus į savo būstus, ir pastebėjusios, jog [jūreiviai] neketina pasiduoti jų žavesiui, mėgindavo juos priversti ir būdavo tokios atkaklios, kad nebūtų priėmusios jokio atsisakymo"' (in Beaglehole, 1967: 1083).
Akivaizdų įrodymą to, apie ką žinios tuo metu jau buvo pasklidusios, britai netrukus išvydo, kai grįžo į salyną iš Amerikos šiaurės vakarų. Maui saloje, kurią nuo Kaua'i įvykių skyrė dešimt mėnesių, kelios salos ir daugiau kaip du šimtai jūros mylių, nemažai vyrų kreipėsi į laivų gydytojus dėl didelės negalios: „Jiems buvo gonorėja (a Clap), jų peniai buvo didžiai ištinę ir apimti uždegimo" (King in Beaglehole, 1967: 498).4 Apstulbinti minties, kad liga galėjo taip greitai paplisti, daugelis Cooko vyrų atsisakė tikėti, kad jie patys ir yra to autoriai. Vis dėlto, kaip vėliau pažymėjo gydytojas Ellis, „jokia tauta pasaulyje... nėra taip atsidėjusi savo geidulius tenkinti kaip ši" (1782, 2: 153). Kad ir kaip būtų, kapitonas Cookas dabar atsisakė pretenzijų į discipliną, kuriai paklusti negalėjo priversti nieko, išskyrus save patį.
Tuo metu, kai „Resolution" pasiekė pietinį Havajų krantą, jis skundėsi, kad sunku vadovauti laivui, kai aplinkui šitiek moterų. Samwellas nesiskundė: vien rankos mostas, kaip jis rašė, galėjo atvilioti į denį „dailią mergelę", „tarytum naują Venerą, ką tik išnirusią iš bangų"; o kai britai pagaliau išmetė inkarą Kealake-kua įlankoje, „vargu ar tarp mūsų dar būta tokio, kuris nebūtų galėjęs varžytis su pačiu Didžiuoju Turku" (Beaglehole, 1967: 1154, 1159).
Tam skirtas havajietiškas žodis skamba le'a'.
Tai ne tas pat, kas garsioji aloha. Aloha gali reikšti „mylimąjį", bet jos reikšmė gali apimti ir pitie. Rousseau prasme, tai yra užuojautą, kurią jaučiame kiekvienai protingai būtybei, ypač panašiai į mus, dėl jos kančių. Šia prasme aloha byloja apie substancialų bendrumą su kitu/-a, apie davimą, negalvojant, kad tuojau pat ką nors už tai gausi. Tačiau le'a yra labiau aistra nei užuojauta: santykis tarp būtybių, kurių prigimtys papildo viena kitą ir kurios - kaip vienoje garsioje paradigmoje, gretinančioje socializmą su geru seksu - patenkina save, tenkindamos viena kitą. Žodyno vokabula, aiškinanti le'a sąvoką, skamba beveik kaip eilėraštis ir galbūt padės jus įtikinti, kad turime reikalą su Havajų istorija, o ne su europiečių fantazija. Le'a: „džiaugsmas, malonumas, laimė, džiūgavimas; seksualinis pasitenkinimas, orgazmas; malonus, mielas, laimingas, džiaugsmingas", etc. Kauzatyvas ho'ole'a reiškia išaukštinti ar garbinti, kaip frazėje „garbinti Viešpatį" (ho'ole'a i keAkua) - tai Havajų moterys ir darė Cooko laivuose. Le'a taip pat reiškia ko nors atlikimą iki galo, kaip frazėje „visiškai išviręs" (mo'a le'a) - tai, polineziečių supratimu, irgi yra tai, ką jos ten darė.
Pirmieji žmonės, patekę į „Resolution" denį Kaua'i saloje 1778 m. sausio mėnesį, prieš įlipdami į laivą ir, matyt, norėdami burtais apsisaugoti, giedojo užkeikimus. Tada vienas jų britų akivaizdoje paėmė ir ketino neštis su savimi pirmą jam po ranka pasitaikiusį daiktą - laivo virvę gyliui matuoti. Sustabdytas buržuazinių kontraužkeikimų, kalbančių apie šventąsias nuosavybės teises, jis pasakė, kad viso labo nešasi virvę į savo kanoją. Visa atrodė taip, tarytum havajiečių aukojimų amžiai būtų pagaliau atsipirkę.
Trytum istorinis įvykis būtų mitinės realybės metafora. Kai anglai kitais metais išmetė inkarą prie Kealakekua, havajiečių žyniai galėjo objektyvizuoti savąją Cooko kaip Metų Dievo Lono interpretaciją - ir pagal kasmetinį šio grįžimą atnaujinti vaisingąsias žemės galias. Garsiajame pagrindinės šventyklos epizode Didysis Navigatorius buvo priverstas laikyti išskėstas rankas ir imituoti kryžiaus pavidalo Lono atvaizdą, kol žyniai aukojo papročių nustatytas aukas. Dvejus metus iš eilės Cookas atvykdavo Makahiki, Lono garbei skirtos Naujųjų metų šventės, metu klasikine Frazerio mirštančio dievo maniera. Kaip matysime tolesniame skyriuje (4), Cookas havajiečių akyse sąžiningai vykdė Lono vaidmenį iki pat tragiško savo galo.
Su Lono siejamas gamtos atgimimas naujųjų metų ritualuose dar vaizduojamas kaip šventoji santuoka, ieškant jo dingusios žmonos - dailios vadų dukters su senovine genealogija, pagrobtos politinio išsišokėlio ir pradėsiančios gyvųjų karalių giminę. Kea-lekekua saloje Samwellas pastebėjo: „Jaunosios moterys daugiausia laiko praleidžia dainuodamos ir šokdamos, ką jos yra didžiai pamėgusios" (Beaglehole, 1967: 1181). Tai aliuzija į garsiąją hulą, šokį, kurį vėliau amerikiečių misionieriai laikė šventvagišku dėl jo erotiškumo - o būtent dėl to jis ir buvo šventas havajiečiams (plg. Barrėre et al., 1980). Šį šokį moterys šokdavo daugiausia per Naujuosius metus.
Šokio globėja buvo Laka, senovinėse giesmėse vadinama Lono seserimi ir žmona (Emerson, 1965: 24). Hula turėjo seksualiai sujaudinti grįžtantį kosminio atsinaujinimo dievą, nors gal dar labiau ji tiesiogiai reiškė Lono lytinius santykius su gyvosiomis deivės dukterimis. Tuomet galėtume sakyti, kad seksualinė devotees praktika Cooko laivuose buvo tik registro pakeitimas. Tuo tarpu, kaip pažymi Fornanderis, britų jūrininkai buvo ištikimi papildomam ir priešingam piratų tikėjimui, kad „anapus Horno iškyšulio Dievo nėra" (Fornander, 1969, 2: 163). Moterys siūlėsi, nes manė, kad dievas egzistuoja, o jūreiviai jas priimdavo, nes buvo jį pamiršę.
