Visos mano Indijos

Pasak leidėjų, filosofės, istorikės ir politikos mokslų diplomus Vilniaus universitete įgijusi ir daug metų Užsienio reikalų ministerijoje dirbanti, dabar Naujajame Delyje gyvenanti diplomatė Diana Mickevičienė savo pirmoje knygoje „Visos mano Indijos“ žingsnis po žingsnio mus veda po slėpiningo Indijos kultūrinio pasaulio labirintus, betarpiškai atskleisdama šios šalies kultūrinį savitumą bei unikalų istorinį, meninį jos paveldą. Kelionių, studijų ir darbinių stažuočių Indijoje sukaupta asmeninė patirtis knygoje persipina su itin turtinga kultūrologine, moksline indologine medžiaga, sukaupta per daugelį Vilniaus universiteto Orientalistikos centre dėstymo metų.

Derinant gyvą dienoraščio pasakojimą ir mokslinę faktografiją, išvengiama ir sausam akademizmui, ir kelionių dienoraščiams būdingų vilkduobių. Analizuodama įvarias šiuolaikinio Indijos gyvenimo sritis – klasikinę muziką ir šokį, architektūrą, Bolivudo kiną, mitybą, kasdienį bendravimą, religinius papročius ir kulto formas, D. Mickevičienė išryškina Vakaruose ir Lietuvoje vyraujančius romantiškai idealizuotus arba niekinančiai negatyvius Indijos kultūros ir mentaliteto suvokimo bei vertinimo stereotipus.

Ši knyga, primenanti Jurgos Ivanauskaitės piligriminius Tibeto ir Indijos patyrimų aprašus, daugeliui lietuvių taps Indijos kultūros pažinimo vartais, o tuo pačiu paskatins kiekvieną susirasti savo „Indiją“, ką autorė daro pati ir ko nuoširdžiai linki savo skaitytojams.

Knyga maloniai stebina ir patraukliu dizainu, ir apimtimi (416 p.). Jos pavadinimas „Visos mano Indijos“ rodo šios nepaprastos šalies daugialypiškumą. Kas nebus pasiruošęs Indijai, turbūt joje ras tik netvarką ir šiukšlyną, kitas – daugybę dvasios lobių. Kad ir sanskritą, kurio giminystė su lietuvių kalba nėra mitas. Ugnis – agnis, dūmas, dhumas, bebras – babhru, kurmis – kūrmas, medus – madhu, dievas – devas, naujas – navyas, sapnas – svapnas ir kt. Net pats terminas „sanskritas“ reiškia „sukurtas“, tai – ištobulinta, dieviškoji kalba (plačiau apie tai - p. 351-352).

Knyga nenuobodi: rašyta kaip dienoraštis, suskirstyta į galybę skyrelių, papuošta daugybe nuotraukų (kaip sako pati autorė, sudaryta „kortasariškai“). Tikra savęs ieškančiojo Indijoje (ir ne tik) „biblija“.

Dar daug gerų žodžių galima pasakyti apie šią knygą, bet nekantrauju patarti sau ir jums: atsiverskime bet kurį puslapį ir svaiginanti kelionė prasidės. Namaste!