Marina Abramovič (g. 1946 m. lapkričio 30 d., Belgradas, Serbija) – viena žymiausių performanso meno atlikėjų ir populiarintojų pasaulyje, rašytoja ir režisierė.
Marina Abramovič gimė Belgrade, tuometinės Jugoslavijos sostinėje. Savo šeimą ji ironiškai apibūdina kaip „raudonąją buržuaziją“.Jos tėvai Danica Rosić and Vojin Abramović buvo Antrojo pasaulinio karo
partizanai, vėliau tapę tautos didvyriais, naujos valstybės kūrėjais
ir gavę darbo vietas pokario vyriausybėje.
Iki šešių metų Marina augo su labai religinga senele, o gimus
broliui persikėlė pas tėvus. Tada ji ėmė groti pianinu ir lankyti
anglų bei prancūzų kalbų pamokas. Kartais paimdavo teptuką ir
piešdavo, ėmė domėtis menu. 1965-1970 m. studijavo Belgrado dailės
akademijoje, vėliau tęsė studijas Zagrebe. Grįžusi į Belgradą Marina
Abramovič dėstė savo Alma Mater ir ėmė rengti pirmuosius pasirodymus.
1976 m. ji išvyko į Amsterdamą atlikti vieno iš jų ir nusprendė ten
likti gyventi. Šalia meninės kūrybos ji dėstė Paryžiaus
Académie des Beaux-Arts, Berlyno ir meno universitete, kitose
Vokietijos aukštosiose mokyklose.
Vienas iš žymiausių menininkės pasirodymų – 1974 m. atliktas
Rythm 0. Priešais save ant stalo ji išrikiavo 72 daiktus – nuo
plunksnos ir rožės iki skustuvų ir užtaisyto ginklo. Šešias valandas
Abramovič leido auditorijai su jos kūnu daryti ką tinkami. Netrukus
minia įsidrąsino – jie nuplėšė jos drabužius, ėmė žaloti kūną.
Tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengta nelaimės. Iš pradžių
"padoriai" besielgusi auditorija ilgainiui įsiaudrino ir ėmėsi
vis drąsesnių veiksmų. Anot Abramovič, šis pasirodymas atskleidė
žmogaus prigimtį, jo elgesį, kai jo nebevaržo socialinės normos ir
viskas tampa leistina.
Marina Abramovič teigia, kad žmonės skuba kiekvienam nesuprantamam
dalykui kabinti etiketes. Ji teigia, kad apie kiekvieną savo darbą ir
pasirodymą kalba atvirai, nes mano, jog norint tinkamai suprasti
smulkiausias jo detales, būtina gerai žinoti kontekstą. Menininkė
atskleidžia, kad šiuo metu didžiausią įtaką jos mąstymui daro Dalai
Lamos mokymas – įsigilinusi į jo išsakytas mintis, ji supranta, kad
jos daugiau nebedomina nesvarbūs paviršutiniški dalykai.
Menininkės darbuose keliami klausimai apie kūną, ištvermę ir
moteriškumą. Ji kuria betarpišką santykį tarp atlikėjo ir
auditorijos, atskleisdama kūno, elgsenos ir psichikos ribas. Leisdama
žiūrovams aktyviai dalyvauti savo pasirodymuose, ji sukūrė visiškai
savitą menininkės tapatybę. Daugiau nei keturis dešimtmečius aktyviai
kurianti Abramovič save tituluoja „performanso meno močiute“ ir
neketina sustoti – ji jau rengiasi 2020 m. Londone numatytam
pasirodymui.