Aleksandras Solženicynas (Aleksandr Solzhenitsyn)

Nuo 1926 m. Aleksandras lankė vietos mokyklą. Jau tada bandė rašyti esė ir eilėraščius.

1936 m. įstojo į Rostovo universitetą fizikos-matematikos fakultetą, tačiau tuo pat metu liko ištikimas ir literatūrai - toliau rašė, svajojo parašyti knygą apie I pasaulinį karą ir Rusijos revoliuciją. 1941 m. su pagyrimu baigė Rostovo universitetą, tačiau tikslieji mokslai vis mažiau jį traukė. 1939 m. Solženicinas įstojo į Maskvos filosofijos, literatūros ir istorijos institutą, į literatūros fakultetą, tačiau prasidėjus karui jo nebaigė.

Nepaisant silpnos sveikatos Solženicinas norėjo eiti į frontą.  Nuo 1941 m. jis tarnavo 74-ajame transporto batalione. 1942 m. išsiųstas į Kostromos karinę mokyklą, kurią baigus jam suteiktas leitenento lapsnis. Nuo 1943 m. vadovavo garso žvalgybos būriui. Už nuopelnus kare buvo apdovanotas keliais ordinais, jam suteiktas kapitono laipsnis. Visus tuos metus Solženicinas toliau rašė.

Solženicinas kritiškai vertino Stalino politiką. 1945 m. vasario mėn. buvo areštuotas už aštrius antistaliniškus pasisakymus asmeniniuose laiškuose savo vaikystės draugui N. Vitkievičiui. Tų pačių metų birželio mėn. buvo nuteistas aštuoneriems metams pataisos darbų lagerio.

1952 m. rašytojui diagnozuotas vėžys ir jis „visam gyvenimui“ ištremtas į Kok-Tereko aūlą (Džambusko sritis, Kazachstanas). Taškente buvo gydomas nuo vėžio, dirbo vietos mokykloje. 1956 m. straipsnis, pagal kurį Solženicinas buvo nuteistas kelėti iki gyvos galvos, TSRS Aukščiausiojo teismo buvo atšauktas ir rašytojas grįžo į Rusiją. Įsikūrė Riazanėje, pradėjo dirbti mokytoju. 1962 m. , pasirodžius apysakai „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, buvo priimtas į TSRS rašytojų sąjungą.

Pašalinus iš pareigų N. Chruščiovą, prasidėjo rašytojo persekiojimas. 1965 m. KGB konfiskavo A. Solženicyno archyvą, jam buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje skelbti savo darbus. 1967 m. Solženicinas parašė atvirą kritišką laišką sovietų rašytojų suvažiavimui. Sovietų valdantieji suvokė, kad rašytojas yra rimtas priešas. 1969 m. buvo pašalintas iš TSRS rašytojų sąjungos.

1968 m. Solženicinas baigė knygą „Gulago archipelagas“.

1970 m. Nobelio komitetas paskyrė jam Nobelio premiją už indėlį į pasaulinę literatūrą. Premijos skyrimas sukėlė naują persekiojimų bei išpuolių bangą tėvynėje.

1973 m. spalio mėnesį KGB pasiūlė A. Solženicynui išleisti „Vėžininkų korpusą“ Sovietų Sąjungoje mainais už atsisakymą publikuoti Vakaruose „Gulago archipelagą“. Rašytojas neprieštaravo „Vėžininkų korpuso“ spausdinimui Sovietų Sąjungoje, tačiau nesutiko su valdžios „pasiūlymu“ dėl „Gulago archipelago“. Iš karto po šio įvykio A. Solženicynas suteikė teisę Paryžiaus leidyklai „ИМКА-Пресс“ publikuoti knygą Vakaruose. 1973 m. pabaigoje buvo pranešta apie „Gulago archipelago“ I tomo pasirodymą.

1974 m. vasario mėn. Solženicinas buvo areštuotas, iš jo buvo atimta Sovietų Sąjungos pilietybė ir jis buvo išsiųstas į Vakarų Vokietiją. 1976 m. persikėlė gyventi į JAV, į atokią nuo žmonių sodybą Kavendiše, Vermonto valstijoje. Galimybė grįžti į Rusiją atsirado tik Perestroikos laikais - 1990 m. rugpjūčio mėn. TSRS prezidento M. Gorbačiovo įsaku rašytojui buvo grąžinta pilietybė. Į Rusiją Aleksandras Solženicyna grįžo 1994 metais, pervažiuodamas traukiniu visą Rusiją – nuo Vladivostoko iki Maskvos. 1997 m. išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.

Rašytojas mirė 2008 m. rugpjūčio 3 d. savo namuose Trojice-Lykove nuo širdies nepakankamumo. Palaidotas Dono vienuolyno akropolyje.

Solženicinas buvo vedęs du kartus - Nataliją Rešetovskają ir Nataliją Svetlovą. Su antrąja žmona turi tris sūnus.