Mielas, Kunige, ačiū už gražią, šiltą, brangią dovaną Lietuvos skaitytojui
Kunigas? Ne tik. Visuomenės veikėjas? Ne tik. Intelektualas? Ne tik. Vaclovas Aliulis sunkiai aprėpiamas ir pristatomas anketiniais apibūdinimais. Tiesą sakant, to ir nereikia. Jį pažistantys - žino ir taip. Nepažįstantys - susipažins, perskaitę šiuos atsiminimus.
Savo ruožtu - tai daugiau, negu seno kunigo ir visuomenininko atsiminimai. Tai šiltas, kartais graudus, kartais linksmas, kartais ir kiek (auto)ironiškas gyvenimo paveikslasm pagardintas labai asmeniškais apmąstymais. Viskas surašyta kelis dešimtmečius miklinta plunksna. Nebijant subjektyvumo, bet stengiantis būti teisingam žmonėms ir jų darbams. Ieškant naujo ir atviro žvilgsnio į tai, kas brangiausia - savo tikėjimą, savo draugus, savo patirtį.
Atsiminimai – visada rizika. Gali tiesiog nepataikyti, apsirikti. Gali ir neįtikti tiems, kas matė tą patį gyvenimą, tik iš kitos perspektyvos. Rizikuoji būti kai kada naivus arba perdėtai kritiškas. Šie atsiminimai ir parašyti rizikuojant, tad skaitytojas ras ir ką prikišti, ir ko pasigesti. Negalės skųstis tik vienu – kad knyga nuobodi.
Mielas, Kunige, ačiū už gražią, šiltą, brangią dovaną Lietuvos skaitytojui
