0

Vilniaus vadavimo sąjunga 1925 04 26 – 1938 11 25

  • Nuolaida knygai -34%
Internetu: 1,99 €
Knygyne: 2,99 €*
Sutaupote: 1.00 € (34%)
  • Pristatysime: per 12-48 val.*
Turime sandėlyje
Informacija

Vilniaus vadavimo sąjunga 1925 04 26 – 1938 11 25

  • Leidėjas: Valstybės žinios
  • Išleidimo metai: 2001
  • Formatas: 15x21, kietii viršeliai
  • Puslapių skaičius: 318
  • ISBN ar kodas: 9986-18-086-4

1.99 In stock
Į krepšelį
Aprašymas
Pirmasis pasaulinis karas turėjo sprendžiamąją reikšmę išsivadavusioms iš carinės Rusijos priespaudos tautoms kuriant nacionalines valstybes, naujai nustatant valstybių sienas. Šie procesai rėmėsi ne tik tarptautiniais, tarpvalstybiniais susitarimais, bet ir naudojant karinę jėgą.

Agresyvumu prieš savo kaimynines tautas pasižymėjo Lenkija, nusimetusi carinės Rusijos priespaudą ir tapusi nepriklausoma valstybe. Ji siekė turėti savo valstybę 1772 m. sienomis, t. y. prisijungti ukrainiečių, lietuvių, gudų tautų etnines žemes. Ypač godžiai ji žiūrėjo į Lietuvą. „Reikia pripažinti, kad nuo pat Lenkijos nepriklausomybės pradžios lenkų politika Lietuvos atžvilgiu buvo agresyvi ir imperialistinė. Jau 1918 m. gruodžio mėn. Lenkijos ministras pirmininkas J. Moraczevvski [Moračevskis] (socialdemokratas) pritarė sumanymui kariuomenės pagalba užimti Lietuvos teritoriją ir ten organizuoti Lenkijos valdžios organus. O Lenkijoje sudarytoji Laikinoji Lietuvos valdymo komisija, — rašė istorikas Pranas Čepėnas, - jau skyrė komisarus visai etnografinei Lietuvai valdyti."

Jaunai Lietuvos valstybei, kovojusiai su Lenkija dėl savo laisvės ir ne-priklausomybės, nepavyko apginti sostinės Vilniaus ir apie trečdalio lietuvių etninių žemių (32,2 tūkst. kv. km).

Sostinės Vilniaus ir kitų žemių praradimas buvo didelis smūgis besikuriančiai Lietuvos valstybei. Todėl joms atgauti j kovą telkėsi Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė. Svarbų vaidmenį šioje kovoje atliko Vilniaus vadavimo sąjunga. Ji dabartinei visuomenei mažai žinoma. To priežastis — susiklosčiusios Lietuvai nepalankios egzistavimo sąlygos, tiksliau sakant, sovietų okupacija, kai vadinamuosiuose bibliotekų specfonduose buvo slepiama nuo lietuvių tautos Nepriklausomos Lietuvos tautinių organizacijų veiklos medžiaga, kurią tik nedaugelis galėjo skaityti. Negalima buvo naudotis ir archyvuose sukauptais dokumentais.

Nepriklausomos Lietuvos metais nesuspėta parašyti Vilniaus vadavimo sąjungos istorijos. Tik Fabijono Kemėšio straipsnyje trumpai apžvelgta jos veikla, pailiustruota kai kuriais statistikos duomenimis.

Nepriklausomos Lietuvos spaudoje, ypač Vilniaus vadavimo sąjungos leistame žurnale „Mūsų Vilnius", apie šios organizacijos veiklą, jos skyrius, suvažiavimus paskelbta įvairios medžiagos. Siame žurnale nemažai dėmesio skirta Vilniaus krašto lietuvių gyvenimui, sostinės atgavimo problemai nušviesti. Atsirado, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, ir išsamesnių darbų, susijusių su Vilniaus krašto lietuvių gyvenimo bei jų išvadavimo klausimais.

Apie Vilniaus kraštą nemažai rašė lenkai, stengdamiesi pagrįsti šio krašto lenkiškumą, pateikdami apie lietuvius neobjektyvių duomenų. 1939 m. Marija Urbšienė sudarė lenkų išleistų leidinių apie Vilniaus kraštą sąrašą ir nurodė: „Cia turiu perspėti skaitytoją, kad visa mano paduodama lenkų literatūra naudotųsi apdairiai, kiekvieną teigimą perleisdami per savo kritikinį koštuvą. Tačiau, kad ir specifiškai tendencinga, ji vis dėlto nėra aplenktina." Valentinas Gustainis, gyvendamas ketvirtajame dešimtmetyje Lenkijoje, susidarė vaizdą, kad tik nedidelė lenkų elito dalis teisingai įsivaizduoja nepriklausomą Lietuvą, o visuomenės dauguma to visiškai nesupranta, nes spauda objektyvios informacijos bei straipsnių apie Lietuvą retai paskelbdavo.

Lietuvos SSR enciklopedijose yra paminėta Vilniaus vadavimo sąjunga. „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos" trečiajame tome nurodyta: „Pasinaudodama lietuvių liaudies pasipiktinimu Vilniaus krašto užgrobimu, WS kurstė nacionalistines nuotaikas, skleidė buržuazinę ideologiją." Vėliau išleistoje „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje" teigiama, jog Vilniaus vadavimo sąjunga kurstė antilenkiškas nuotaikas. To įvertinti Lietuvos SSR visuomenė negalėjo, nes plačiau apie šią Sąjungą nebuvo rašyta, kaip, beje, ir apie Vilniaus krašto lietuvių padėtį lenkų okupacijos laikotarpiu. Tiesa, norinčiųjų paskelbti vienokių ar kitokių duomenų atsirasdavo, tačiau jie susilaukdavo neigiamo atsakymo, - kaip ir vilnietis Juozas Maceika, norėjęs pagerbti 1973 m. mirusį Konstantiną Barauską, pėsčią keliavusį 400 km į Varšuvą gauti leidimo Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje sūnų mokyti. J. Maceikos rašinį „Tarybinio mokytojo" redakcija atmetė taip motyvuodama: „Tarp Lenkijos Liaudies Respublikos ir Tarybų Lietuvos dabar santykiai yra kuo geriausi, o kažkada buržuazinės santvarkos gimdyti nesutarimai bei patirtos nuoskaudos jau padėta istorijos archyvam Tad ir neverta to prisiminti."

Ne tik verta, bet ir reikia praeitį prisiminti norint ateityje išvengti klaidų ir nesusipratimų santykiuose šalies viduje bei su kitomis valstybėmis, nes praeitis teikia medžiagos ne tik apmąstymams, bet ir pamokymams.

Devintajame dešimtmetyje sušvelnėjus sovietinei cenzūrai, 1984 m. išslaptinus Lietuvos centriniame valstybės archyve medžiagą apie Vilniaus vadavimo sąjungą, atsirado galimybių tyrinėti šios organizacijos veiklą. Vienas pirmųjų apie Vilniaus vadavimo sąjungą straipsnį paskelbę Saulius Kaubrys. Jame rašoma: „Pradinių nuostatų Vilniaus vadavimo klausimu analizė labiau atspindi aukojimosi, pasiryžimo fenomeną, kuris paneigia tarybinių istorikų ideologizuotos sampratos prikišamą Sąjungai pirmapradę nuodėmę - „nacionalistinių nuotaikų kurstymą, „buržuazinės" ideologijos skleidimą."

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, nuo 1991 m. istorijos tyrinėtojams atsirado galimybė naudotis 1920-1940 metų Lietuvos spaudiniais, taip pat užsienio lietuvių darbais. Vertinga, išsami yra Lenkijos lietuvio Broniaus Makausko monografija, skirta 1920-1939 m. Vilniaus krašto lietuvių gyvenimui nušviesti. Pastarąjį dešimtmetį aktyviai atsiminimus rašė Lenkijos okupaciją išgyvenę vilniečiai. Išleistos Juozo Maceikos, Rapolo Mackonio, Viktoro Maldžiūno ir kitų atsiminimų knygos. Nemažai knygų bei atsiminimų parašė vilniečiai, Antrojo pasaulinio karo metais.

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu