Virginia Woolf

Londono aristokratų rajone Kensingtone. Tėvas - Leslie Stephens - buvo žinomas rašytojas, literatūros kritikas ir istorikas, filosofas. Motina - Julija Duckworth - aukštuomenės dama, draugavusi su garsaus satyriko Viljamo Tekerėjaus dukra Harriet Marians. Stephensų namai garsėjo Londone kaip aristokratų susibūrimo vieta, kaip vienas garsiausių to meto literatūros ir meno salonų. Čia buvo diskutuojama apie impresionistus, apie amerikiečių psichologo William Joyce (paleidusio į pasaulį garsiąją „sąmonės srautas“ sąvoką) teoriją, čia buvo skaitomi Sigmund Freud ir Carl Jung darbai, čia lankėsi rašytojai D. G. Lawrence ir Henris James. Namuose buvo didžiulė biblioteka. Šioje aplinkoje ir buvo auklėjami keturi Stephensų vaikai.

Viskas sugriuvo, kai Virdžinijai sukako 13 metų. Pirmasis sukrėtimas Virginijos gyvenime buvo bandymas ją išprievartauti - tai norėjo padaryti tuo metu jų namuose besisvečiuojantys pusbroliai. Šis įvykis turėjo tragiškų ilgalaikių pasekmių  - visą gyvenimą ji jautė fizinį priešiškumą vyrams. Netrukus po to nuo plaučių uždegimo staiga mirė motina.

Jautri ir pažeidžiama mergaitė bandė nusižudyti. Vidžiniją išgelbėjo, bet ilgalaikės depresijos tapo jos gyvenimo dalimi, ji niekada gyvenime nebesijautė saugi. Broliai išvyko studijuoti į Kembridžo universitetą, o Virdžinija su seserimi liko namuose.

Kai 1904 metais mirė tėvas, Virdžinija su seserimi ir broliais nusprendė parduoti namą ir persikelti į Londono bohemos rajoną - Bloomsbury. Nauji namai turėjo tapti naujo gyvenimo pradžia. Virdžinija, kaip ir jos motina, įkūrė literatūrinį saloną. Nuo 1905 m. ji nuolat rašė į žurnalo „The Times“ literatūrinį priedą. Jos apybraižos buvo mielai skaitomos ir populiarios. 1906 m. mirė rašytojos brolis Tobias - tai buvo smūgis, kuris vėl panardino Virdžiniją į gilią depresiją.

Kai 1907 m. Virginijos sesuo ištekėjusi ir paliko namus Bloomsburyje, Virdžinija su broliu Adrienu dar kartą persikraustė į naujus namus. Naujieji namai buvo Fitzroy aikštėje, čia rašytoja vėl atidarė saloną, įkūrė vadinamąją „Bloomsbury grupę“ ir tapo jos siela. Šiai grupei priklausė poetas Thomas Eliot, literatūros kritikas Roger Fry, rašytojas E. M. Forster, filosofas Bertrand Russell ir kiti laisvai mąstantys mokslo ir meno žmonės. Šią grupę vienijo ir tai, kad jie buvo Virginijos brolių pažįstami iš tų laikų, kai šie mokėsi Kembridže.

1912 m. „Bloomberg grupėje“ pasirodė Kembridžo absolventas kritikas Leonard Woolf. Tais pačiais metais - pareiškusi, kad jai nepriimtinas moters ir vyro intymus artumas - Virdžinija ištekėjo už Leonard Woolf. Ši santuoka tesėsi 29 metus ir tapo abipusės pagarbos ir emocinės paramos pavyzdžiu.
Leonardas labai palaikė žmonos norą rašyti. Kartu su vyru Virdžinija įsteigė leidyklą „Hogarth Press“, daug vertė, leido pasaulinės literatūros klasiką.

Rašydama savo pirmąjį romaną „Kelionė“ Woolf vėl susirgo depresija ir 1915 m. dar kartą bandė nusižudyti. Rašymas visada buvo vienas iš būdų įveikti šią ligą. Tais pačiais metais pasirodė „Dieną ir naktį“, vėliau „Jokūbo kambarys“ (1922) ir „Ponia Delouey“ (1925). Virdžinija rašė daug, jos literatūrinis palikimas labai didelis: tai kelios dešimtys esė, tūkstančiai laiškų, penkis tūkstančius puslapių dienoraščio įrašų ir, žinoma, apsakymai ir romanai.

Virdžinija visada labai artimai bendravo su moterimis - ji be proto mylėjo savo seserį, savo drauges (M. Wang, B. Dickinson, E. Smith). 1922 metais ji įsimylėjo Viktoriją Vita Sackville. Šie santykiai tęsėsi beveik 5 metus. 1928 m. pasirodė šiuos santykius atspindintis romanas „Orlando“.

Ji įsimylėdavo moteris, tačiau ir su jomis vengė bet kokio intymumo. Visi Virginijos romanai vyko jos vaizduotėje. Ji vengė apsikabinimų, nemėgo net rankos paspaudimo - tai buvo vaikystėje patirtos traumos pasekmės.

Nors Virdžinija neturėjo vaikų, ji nepaprastai juos mylėjo. Ir Virdžinija, ir jos vyras Leonardas ypač rūpinosi sūnėnu Julianu, kuris taip pat bandė kurti eiles. Juliano mirtis Ispanijoje 1938 m. tapo dar vienu likimo smūgiu, kuris vėl nubloškė Wulfų šeimą į neviltį. Rašytoja vėl bandė gelbėtis rašydama - ji sumanė naują didelį romaną „Tarp aktų“, tačiau ją kankino depresija, haliucinacijos ir nakties košmarai. Gydytojai reikalavo gultis į psichiatrijos ligoninę. 1941 pradžioje naktinio bombardavimo metu buvo sugriautas rašytojo namas, sudegė visa jos biblioteka ir vos nežuvo vyras. Tai galutinai palaužė rašytoją.

Virdžinija ir Leonardas Woolf persikėlė į Rodmell miestą Sasekso grafystėje. Virdžinija  jautėsi blogai, sirgo depresija, girdėjo balsus. Ji nusprendė, kad jos beprotybė bus nepakeliama našta vyrui ir 1941 m. kovo 28 d. nusiskandino.

2002 m. pastatytas filmas apie keistą ir tragišką rašytojos gyvenimą - „Valandos“, kuriame rašytojos vaidmenį atliko N. Kidman.