Kroatija. Juodkalnija. Tranzitu per Serbiją, Kosovą

Mielas skaitytojau,

Šiemet sukanka 32 metai, kai aš pirmą kartą nuvykau į Balkanus. Šis kraštas mane pakerėjo. Palaipsniui ėmiau lankytis jame vis dažniau ir troškau kuo daugiau pamatyti. Beveik lioviausi važinėjęs į kitus kraštus, nes nepakako laiko Balkanų pusiasaliui pažinti. Panorau aprėpti jį visą, nuodugniai susipažinti su jo istorija, perprasti ten gyvenančias tautas, išmokti jų kalbų, prisiliesti prie fantastiško nesuniokotos tenykštės gamtos grožio.
Septynias vasaras praleidau Balkanuose. Tai - prieštaringas kraštas. Net jo pavadinimas. Turkai Balkanlar vardu vadino kalnus, stūksančius dabartinės Bulgarijos žemėse. Vėliau jie išplėtė šią sąvoką, pavadindami Balkanais visas savo europines teritorijas. Turbūt dėl turkiškos kilmės slovėnams nepatinka šis žodis: jie sakosi gyveną ne Balkanuose, o Pietų Europoje. Balkanų tautų kalboms turkai paliko daug savų žodžių. Ir ne tik žodžių. Štai bosniai su nostalgija kalba apie turkų valdymo laikotarpį. Jų akimis, turkai į Balkanus atnešė kultūrą, gėrį, išvystė prekybą, rūpinosi žmonėmis. Tačiau tokią tiesą pripažįsta bosnių tauta, bet ne kroatų, kurie turkus vienareikšmiškai vertina kaip okupantus. Dažnai tenka bendrauti su albanais, bosniais, juodkalniečiais, kroatais, serbais, slovėnais, klausytis jaudinančių pasakojimų apie tragišką jų šalių praeitį, apie neseniai vykusius karus, {vairiai susiklostė šių katalikiškų, musulmoniškų ir sta-čiatikiškų tautų likimas.
„Juodųjų strazdų slėnis" (Kosovo polje) buvo ta vieta, kur 1389 metais Balkanų tautos sugebėjo susitelkti kovoje prieš atėjūnus. Kita vertus tai buvo lemtingi metai - prasidėjo esminis atotrūkis tarp kaimyninių tautų. Stačiatikiai slavai, gyvenantys rytinėje Balkanų dalyje, nuo seno atsargiai ir su nepasitikėjimu žiūrėjo į Vakarus. Jų nuomone, Vakarai niekada nieko gero neatnešė Rytams. Katalikai slavai, gyvenantys vakarinėje Balkanų dalyje, įtakoti Vakarų kultūros atitolo nuo Rytų. Viduryje tarp Rytų ir Vakarų atsidūrę musulmonai slavai apskritai nepritapo nei prie vienų, nei prie kitų.
Štai tokia spalvinga tautų ir religijų samplaika Vakarų Balkanuose suteikia jiems nepakartojamą kultūrinį žavesį. Kuo labiau pažinau šį regioną, pamilau jo žmones ir jų dainas, supratau jų gražias kalbas ir papročius, tuo labiau kilo noras daugiau pakeliauti po jo šalis, pasiekti slapčiausias kalnų vietas. Nors dauguma Vakarų Balkanų gyventojų - pietų slavai, bet įvairiose regiono šalyse jie labai skiriasi vieni nuo kitų ne tik savo kalba, bet ir papročiais. Slovėnai, gyvenantys pernelyg toli Vakaruose, yra gerokai uždari ir susvetimėję. Serbai, visada dairęsi į Rytus - į jiems draugišką Rusiją, šiandien turi daug problemų, ir net tapo labiausiai atsilikusia Balkanų valstybe. Juodkalniečiai, visuomet laisvę ir nepriklausomybę branginanti tauta, jau seniai įsivedė eurą, o visai neseniai tapo NATO nariais ir mūsų bcndrasąjungininkais. Bosniai, ne kartą nukentėję nuo kaimynų didžiavalstybinių ambicijų, puikiai suvokia - jie gyvena Pasaulio kultūrų sąlyčio zonoje. Kroatija 2013 m. liepos 1 dieną tapo ES nare ir kartu su kitomis 28 šalimis kuria savo šalies ir bendrą ES gerovę. Aš įsitikinęs - tai gražiausias Europos kampelis.
Prie rytinių Adrijos jūros krantų prigludusi Juodkalnija - kitas keliau-toją kerintis kraštas. Tankių miškų, raukšlėtų kalnų, puikiai apsaugotų kontrabandininkų užutekių kraštovaizdyje tarytum stebuklų šalyje stūkso ilyrų fortų ir neprieinamų viduramžių miestų griuvėsiai. O šiame nepaprasto grožio fone gyvena kalniečių tautos žmonės - juodkalniečiai, laisvę ir nepriklausomybę branginantys labiau už viską. Jie - slavai, priklausantys krikščionių stačiatikių konfesijai. Ir labai karingi - net turkai, kadaise šimtmečiais engę Balkanų šalis, nesugebėjo pavergti šios tautos.
XV a. atsiradęs šalies pavadinimas - Crna Gora (Juodasis kalnas) sieja-mas su tamsiais miškais apaugusių kalnų spalva.
Ši knygelė - tai mano bandymas sudominti Jus, mielas skaitytojau, ne-paprasto grožio Balkanų šalimis Kroatija ir Juodkalnija. Likus laiko, ver-ta pasižvalgyti ir po kaimyninius kraštus. Mano nuomone, ypač vertėtų užsukti į Kosovą ar stabtelėti Serbijoje. Todėl knygelės pabaigoje Jūs rasite žinių ir apie šias dvi valstybes. Kosove gyvena dvi pagrindinės tautos -albanai (musulmonai sunitai) ir serbai (krikščionys stačiatikiai). Čia gyventojai išskirtinai vaišingi ir paslaugūs. Kita vertus, nustebsite sužinoję, kad ši šalis - viena saugiausių Europoje. Tik būtina įsiklausyti į vietinių žmonių patarimus ir vengti kištis į svetimus reikalus. Turbūt dar labiau nustebsite, kai vietinis musulmonas Jus pavaišins (islamas tai draudžia) alumi ar degtine. „Bet juk tai - ne alkoholis" - paaiškins Jums dažnas ko-sovaras. Klestinčios Serbijos karalystės, penkių šimtmečių turkų okupacijos ir XX a. Jugoslavijos kultūrinis palikimas toks persipynęs ir kontrastingas, kad jam pažinti ir suprasti reikia daug laiko. Tačiau, keliaudami po Balkanų šalis, bent pabandykite priėjo prisiliesti.

Erikas Laiconas

• Autorius: Erikas Laiconas
• Leidėjas: Fortus Vita
• Išleidimo metai: 2017
• Knygos puslapių skaičius: 160
• Formatas: 17x25, minkšti viršeliai
• ISBN ar kodas: 9786098152142