Marius Pietaris ir Burtų knyga

Džoanos Rouling, garsiosios Hario Poterio "mamos" epigonai visame pasaulyje stengiasi atsižegnoti nuo kaltinimų sekimu, tačiau pas mus tai turbūt laikoma didele garbe ir komerciškai sėkmingu žingsniu... Štai ir Vilniaus knygų mugėje leidyklos stendo atstovė man paslaugiai paaiškino, kad vartau "lietuviškąjį Harį Poterį". Tiesa, nuodugniai knygų palyginti nepavyks, nes HP, savo gėdai ar laimei, taip ir neskaičiau, tačiau neapsimetinėsiu, kad nieko nežinau apie poteriadą. Pati D.Vaitkevičiūtė - beje, viena iš "Lietuvos ateičių" konkurso laureatų - sakosi knygą parašiusi tada, kai jos susirgęs sūnus perskaitė visas K.Rouling knygas apie jaunąjį burtininką ir liūdėjo, daugiau neturėdamas ko skaityti. Panašumų pradėsim ieškoti nuo leidinio išvaizdos. Tarsi grynai lietuviško, ir nepasakyčiau, kad patrauklaus vaikams stiliaus (beje, kas tam berniukui pusę galvos nukirto?) viršelyje gerai įsižiūrėję pamatysite raides MP, šriftu itin primenančias įprastas poteriados apipavidalinimui. Be to, čia - tik pirmoji knyga iš gresiančios serijos, ir tai irgi kai ką primena. Dar - veikėjo vardo skambesys ir pavadinimo struktūra... Beje, jau reklamuojamas tęsinys - "Marius Pietaris ir juodasis bokštas"; irgi labai originalus ėjimas. Kita vertus, kiek galiu spręsti, "Marius Pietaris..." į "Harį Poterį…" panašus tuo, kad a) yra berniukas, turintis užslėptų galių ir b) yra magiška vieta, kuri "už Ribos". Viskas kitkas gali būti palyginta su dar krūva stebuklinių knygų, ir nei sekimo, nei plagiato, nei parodijos siužetui nepripaišysi. Jei būsime griežti, galėsim tvirtinti, kad greičiau jau knyga primena miksą iš įvairių šaltinių, aišku, su nuosavu uždaru. Tikiuosi, man bus atleista už tokią ilgą įžangą: vis dėlto, lietuviška fantastinė knyga vaikams - ne toks dažnas atvejis mūsų padangėje, ir apie ją prisiklausai anksčiau, nei pamatai savo akimis. Tiesą sakant, stengiausi nesusidaryti išankstinės nuomonės, tačiau turbūt nepavyko, nes perskaičius ir paklausta "ir kaip?" atsakiau "naaa, geriau nei tikėjaus". Paskui, aišku, sekė keletas "bet", bet apie juos vėliau. Problema . Apysakoje keliama smarkiai neoriginali problema: mitologinėje, stebuklinėje erdvėje krenta magijos lygis, į ją skverbiasi realistinis pasaulis. Visiems iš anksto aišku, kad MP galų gale stos į pasakiškų būtybių pusę ir kovos už jų teises išlikti. Džiugu, kad viskas nėra supersupaprastinta: dalis "anos Žemaitijos" gyventojų visai patenkinti, kad ėmė ir dingo jų Respublikos valdovas Vykintas Antrasis. Magistras, naujasis krašto šeimininkas, leidžia nemokėti mokesčių, o nukritus magijos lygiui, ir sodiečiams ramiau: laumės vaikų nebevagia. Blogiausia, kad vis neateina pavasaris, ir ar tik ne tos žiežulos raganos dėl to kaltos?! Herojus . Nerami gresiančio karo atmosfera - puiki proga pasirodyti kokiam nors herojui. Tačiau turiu nuliūdinti skeptikus: bent šioje dalyje jaunasis Pietaris neapsimetinės supermenu ir priešų į visas puses netaškys. Kūrinio herojus, tiesą sakant, yra visai kitas asmuo - Gyvačius. Vienintelis išlikęs savo giminės atstovas keliauja per šalį, bandydamas daryti tvarką tiek ant žemės, tiek po ja. Gyvačius yra saikingai lyriškas bei vyriškas pusiau žvynuotas personažas, besinešiojantis širdyje nuoskaudą dėl įtaraus žmonių požiūrio į jį, nors mizantropija vis dėlto nesergantis, ištikimas valdovo karys, puikus burtininkas, o dar narsus, raumeningas ir padorus (nepasiduoda vaidilučių, laumių ir išlepusių bajoraičių kerams bei pašaipoms); et, ką ten kalbėt, apskritai tai didžiai teigiamas veikėjas. Tokiam tik siužeto vadžias į rankas - ir pirmyn. MP, tiesą sakant, veikia mažumoje skyrių ir ačiū dievui. Pats bernelis dar nieko, bet jau jo mamytė tikra papjūtis: jos nuolatinis kudakavimas ir atkaklus netaisyklingos šauksmininko formos "Mariukai" eksploatavimas gali sukelti akių tiką. Tikėsimės, kitose serijose apie ją bus tik prisiminimai. Magiškoji fauna . Autorė savo interviu spaudai teigė, jog jos knyga "tai pažintis su lietuvių mitologija, raganomis ir kaukais". Kurgi ne. Bent man pavadinti šį kūrinį pažintimi su lietuvių mitologija, ar net jos stilizacija neapsiverčia liežuvis. Čia viskas sumesta į krūvą. Greta laumių, undinių, milžinų, kaukų šmėkščioja piršto dydžio nykštukai raudonomis kepuraitėmis, minimi netgi goblinai. Tiesą sakant, ir raganos panašios labiau į T.Pratčeto Disko pasaulyje gyvenančias, negu į lietuvių liaudies tautosakoj ar padavimuose aprašytas. Ir kodėl jos skraido ne piestose, kaip visos padorios lietuviškos raganos, o… "daiktuose panašiuose į kubilus", arba statinėse? Kai kuriems padarams paliktos tradicinės ypatybės, net konkretūs apibūdinimai, (tarsi) išskaityti iš N.Vėliaus knygų - žiburiniui, aitvarui. Kitiems suteiktos visiškai netikėtos savybės. Tarkim, D.Vaitkevičiūtės kaukai yra baisūs ginčininkai ir peštukai, kažkodėl visai nejaučiantys skausmo, - labai patogu mušantis. Dar viena mėgstama kaukų (spėjant pagal epizodų dažnumą, autorės laikoma didžiai šmaikščia) pramoga - rodyti pliką užpakalį ir gadinti orą. Apskritai, personažai nėra drovūs ir "š" mėtosi - tik duok. Žodžiu, paimtas tam tikras pagrindas ir toliau jau su juo elgtasi nenuosekliai, arba su fantazija - kaip kam patinka. Nieko smerktino, bet keista, kad tai laikoma "pažintimi" su lietuvių mitologija. Disbalansas . Skaitant neapleidžia netikrumas: knyga teoriškai orientuota į vaikų, paauglių auditoriją, bet vietomis turbūt moteriškų romanų autorės patirtis "pramuša". Aišku, knygų vaikams veikėjai neturi būti belyčiai asketai, bet laumių krūtų akcentavimas atrodo kažkaip juokingai. Naa, bet gal čia tokia koncepcija - supažindinti su tikruoju gyvenimu per pasaką? Tada kodėl gi nepaaiškinus, kad malūno ašies taukais "galima panaikinti nepageidaujamą nėštumą"; taip taip, būtent tokį terminą pavartojo raganos varnas. Be to, kūrinys su kaupu prigrūstas pasiskolintų personažų ar bent jų vardų. Gaila, kad tai ne aliuzijos, o būtent skoliniai. Kai kurie jų išplėtoti, pateikti smagiai ir ironiškai, pvz., Girdvainio šmėkla, gyvenanti Baltaragio malūne. Kai kurie tik paminėti - laumė, vardu Severiutė; magistras de la Krūa... O kodėl ne Van Go Gas? Logikos būtų tiek pat. O kur dar raganaitė Margarita, galų gale, pats Pietaris. Toks jojimas ant garsių vardų nelabai garbingai atrodo. Aišku, galima būtų sakyti, kad tai - vyresnei auditorijai skirtas sluoksnis, kuris gali būti suprantamas kaip mažumą parodinis. Tačiau ta parodija (?) labai nenuosekli ir dauguma skolinių nesukuria jokios naujos prasmės. Antra, vyresni skaitytojai gali imti kvestionuoti kitus, bendrinių žodžių skolinius. Pvz., parkomis čia įvardinti... pasiutiškai greiti slibinai. O grumais - Magistro magai. Negi jau savų žodžių pritrūko? Beveik be "bet" . Knyga lengvai skaitoma (išskyrus pirmąjį skyrių), gana šmaikšti ir išradingų detalių joje pakanka. Perspektyvos gilumos nėra, bet jos čia nelabai ir trūksta: tai fantastinis nuotykių romanas, ir kaip toks tikrai tiks jaunesniam mokykliniam amžiui, o ir vidutiniam. Suaugėliams irgi neturėtų l