Palaidotas Antakalnio kapinėse.) – lietuvių prozininkas, dramaturgas,
publicistas. Sovietmečiu vienas populiariausių autorių, vėliau
vertintas labai prieštaringai (ypač dėl viešų prosovietinių
pareiškimų lemtingomis Lietuvai 1990-ųjų pavasario dienomis).
Gimė darbininkų šeimoje Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais
tėvams pasitraukus į Rytus, 1914–1918 m. gyveno Maskvoje,
Žemutiniame Naugarde, Caricyne (dabar – Volgogradas).
Su tėvais grįžęs i Lietuvą 1918–1929 m. gyveno tėvų
tėviškėje Puponyse (Kupiškio raj.), piemenavo ir bernavo. 1929 m.
persikėlė į Kauną, dirbo spaustuvėse raidžių rinkėju, pasiuntinuku,
savarankiškai mokėsi.
Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940–1941 m. jis
reiškėsi kaip sovietinės santvarkos šalininkas ir rėmėjas, dirbo
laikraščio "Jaunasis valstietis" redakcijoje, buvo radijo
komiteto redaktorius.
Palikęs šeimą Kaune, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į
Rusiją. 1942–1944 m. dirbo radijo komitete Maskvoje.
1944 m. grįžo į Lietuvą ir gyveno Vilniuje. J. Baltušis
buvo Lietuvos radijo komiteto pirmininkas, dirbo žurnalo
"Pergalė" vyr. redaktoriumi, buvo Lietuvos kinematografijos
darbuotojų sąjungos organizacinio biuro pirmininkas, taip pat ėjo
Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretoriaus pareigas.
1947–1975 ir 1980–1990 m. J. Baltušis buvo Lietuvos SSR
Aukščiausiosios Tarybos deputatas. 1959–1967 m. jis buvo Lietuvos
SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas.
Nuo 1932 m., rašytojo Kazio Borutos paskatintas, jis pradėjo rašyti ir
spausdinti apsakymus, debiutavo apsakymų almanache "Darbas".
Vėliau J. Baltušis parašė ir suvaidino 56 humoristines radijo pjeses
"Dėdės Silvestro kieme".
J. Baltušis buvo dukart apdovanotas Lietuvos valstybine premija -
už romaną "Parduotos vasaros" ir "Sakmė apie
Juzą".
