Poemoje per metraščių riksmą ir šnabždesį, skaudų žvelgimą į Jotvingių tragišką likimą paliečiama Lietuvos slaptinga (sakrali) lemtis - visa savo istorija patvirtinanti, kas yr alaisvė, dieviškumo gelmė ir žmogiškumas.
ŽODIS SKAITYTOJUI
Kada išgirdau mūsų literatūros klasiko Kazio Borutos prisipažinimą, kad jo protėviai - jotvingiai, sunku tiksliai nurodyti. Viena aišku - tuo metu mokiausi Garliavos vidurinėje mokykloje, ir lietuvių literatūros mokytojas Jonas Mačiulis buvo pirmasis, patvirtinęs: savo kilnumu, valia ir talento dosnumu Kazys Boruta yra tikras jotvingis.
Paprašytas, kur ieškoti žinių apie tragiškai (kaip prūsai) žuvusią aisčių gentį, Mokytojas pažadėjo padėti. Po kelių dienų gavau (su įspėjimu - saugok, niekam nerodyk) A. Šapokos Lietuvos istoriją (1936) su nuvytusiu ąžuolo lapu 20 puslapyje, ties skyriumi „Lietuva prieš susidarant vieningai valstybei". Ten, tarp išrikiuotų baltų kilčių, žvilgsnis iškart sustojo prie sakinio: „...kairiajame Nemuno krante, t. y. pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje, dabartiniame Suvalkų krašte - maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko, Slanimo ir Brastos - gyveno sūduviai, arba jotvingiai".
Kituose Lietuvos istorijos puslapiuose jotvingiai minimi 1249-1250 metais Voluinės kunigaikščio Danieliaus sudarytoje galingoje sąjungoje prieš Mindaugą. Paskutinįsyk A. Šapoka apie jotvingius kalba teigdamas, kad Kernavės kunigaikščio Traidenio (1270-1282) valdymo laikais tautiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti, jam pakluso žemaičiai ir jotvingiai. Tiesa, 67 psl. dar paminėta, kad Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis (1295-1316) atgavo didžiąją dalį Palenkės, taigi jotvingių žemes, kurias per kruvinus puolimus buvo užėmę Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai. Ir viskas.
Kurį laiką man to užteko. Jei ko stigo - jotvingių kalbos, buities detalių, ginkluotės, pilių, tikėjimo tiesų, kunigaikščių vardų ir viso spiečiaus smulkmenų (nesmulkmenų), per kurias iškyla gyvi veidai ir tikras gyvenimas - tas spragas drįso užpildyti vaizduotė.
Tada parašiau eilėraštį, kuris tapo poemos prologo dalimi.
Ėjo gūdūs sovietinės okupacijos 1952 metai.
Jonas Mačiulis prieš pat abitūros egzaminus man įteikė istoriko A. Janulaičio straipsnio Kęstutis Marienburgo pilyje ir jo pabėgimas iš ten (1361 m.) nuorašą (vėliau sužinojau, kad straipsnis paimtas iš Lietuvos istorijos draugijos leidinio Praeitis pirmojo tomo (1930).
Nuorašo dalyje, kur kalbama apie Palenkę, suradau kelis man reikalingus istorinius trupinėlius.
Tai buvo seniausiai žinoma kaimynams lietuvių tautos šaka, puolama, naikinama, plėšiama, žudoma kaimynų, todėl to pačio sulaukdavę ir iš jotvingių. Dėl to įvairios kronikos blogai atsiliepia apie jotvingius.
Tie du sakiniai su kraupiais veiksmažodžiais ir skaudžiu paaiškinimu, kodėl žudikui yra nemiela pasipriešinusi auka, mane prislėgė. Lig tol maniau, kad išdidus nutylėjimas žemės ir dangaus yra vertinami labiau nei skundai, aimanos ir liudijimai apie nužmogėjimą.
Per daug atminties?
Per daug istorijos, naikinančios visa, kas stengiasi būti savimi?
Ir tiek nedaug tiesos, įveikusios pragarišką priešiškumą ir negailestingumą?
Laimė buvo gauti per V. Kubilių (Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras) Punske leidžiamo istorijos paveldo metraščio Terra Jativezenorum (Jotvingių kraštas) du tomus, kuriuose atradau man būtinus, tiek dešimtmečių ieškomus, žinių klodus.
Taip tęsėsi poemos slinktis - rašymas nepasakojant kitiems, netikrinant, nevertinant. Puslapis glaudėsi prie puslapio. Jaukus buvo tas glaudimasis - kaip kasdienybės, kuri priklauso vien sau - ne likimui, ne istorijai, ne atminčiai. Ir nesvarbus buvo atvirumas įžvelgti kažkokį tos slinkties reikšmingumą.
Ir norėjosi matyti gyvenimą, stebėtis jo paslaptingumu, artimumu buvusiųjų, kurie grimzta praeitin vis dar būdami dabartimi.
Ta pati šviesa virš Duobio, Niegotinio, Dausinio vandenų, paliesdavusi prieš šimtmečius atverstus į žvaigždynų žėrėjimą ir Saulę vaikų, moterų, vyrų veidus, nuslysta ir mūsų veidais.
Už šimtmečių tankmės kažkas turėjo ištarti ir už mus - lyg priesaiką - žodžius: net tada, kai šios žemės žmonės bus pasmerkti išnykti, kaip ir mes išnykome žaibuojant kalavijų ašmenims ir neapykantai, neužmirškite, kad visus sieja Amžinybė -
Robertas Keturakis
