Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).
Knygoje "Romelio karas Afrikoje" patraukliai, išsamiai ir protarpiais šmaikštokai pasakojama apie Vokiečių Afrikos korpuso ir britų 8-osios armijos grumtynes Šiaurės Afrikoje 1941-1942 m. Aprašinėjami ne tik kovos veiksmai, bet ir stengiamasi objektyviai bei kritiškai įvertinti Romelio asmenybę. Įvykiai dažnai pateikiami abiejų kariavusių šalių akimis, mat autorius remiasi savo gausiais pokalbiais su ano meto mūšių dalyviais - ir vokiečiais, ir britais. Įvairūs asmeninio pobūdžio išgyvenimai sumaniai įaudžiami į didžiuosius politinius bei strateginius Antrojo pasaulinio karo kontekstus. R
ezultatas - įtraukiantis istoriografijos ir reportažų mišinys, gyvai atskleidžiantis priešininkų veiksmus, planus, sėkmes ir pralaimėjimus, taip pat jaudinančius likimus ekstremaliomis dykumos karo sąlygomis.
Knygos ištrauka
2. „Aštuoni-aštuoni“ suėda „tigriukus“ (1941 m. birželis)
Skerdynės prie Halfajos perėjos
Čerčilio „tigriukai“ [nauji tankai – red.] atiteko garsiosios 7-osios tankų divizijos vyrams. Jų divizijos ženklas buvo šoklys apskritime. Kadangi anglosaksų laikraščių reporteriai Romelio kariuomenę pakrikštijo garbingu „dykumų lapių“ vardu, 7-osios tankistai, skatinami tam tikro užsispyrimo, pasivadino „dykumų žiurkėmis“, pravarde, labai pritinkančia anglų humoro jausmui ir galiausiai pasisavinta visos 8-osios armijos.
Puolamąją operaciją „Kovos kirvis“ nuo pradžių kamavo visokie kliuviniai:
• Spaudžiamas Čerčilio, Vavelas net nedavė nė kelių dienų susipažinti su naujais „kruizerių“ tipais – nei įguloms, nei mobiliųjų dirbtuvių, ne mažiau svarbių itin greitą susidėvėjimą lemiančiomis dykumos kautynių sąlygomis, vyrams.
• Vavelas savo tankų galios panaudoti sutelktos į vieną kumštį negalėjo dėl dviejų priežasčių: pirma, vieną „matildų“ pulką teko atskirti puolimo tąsai svarbioms perėjoms atkovoti, antra, likusias mechanizuotąsias pajėgas sudarė du lėtų „matildų“ ir du greitų „kruizerių“ pulkai, kurie dėl itin besiskiriančio greičio drauge žygiuoti negalėjo.
Čia išryškėjo visa netikusi kavalerijos ir pėstininkijos tankų perskyra, būdinga britų tankų programai. Reikalo spiriamas Vavelas „matildoms“ paskyrė „kruizerių“ vaidmenį, nors bauginamai daug šių kitai paskirčiai sumanytų tankų ilgesniuose forsuotuose žygiuose nusibaigdavo dėl techninių gedimų.
„Matildos“, turėjusios drauge su indų pėstininkais pralaužti Halfajos perėją, labiausiai atitiko savo paskirtį, tačiau pateko į baisius spąstus.
Atsikariavęs perėjas, Romelis asmeniškai vis atvykdavo į pastoriaus Bacho dalinį, kad savo akimis pamatytų, kaip ši svarbi pozicija verčiama nepaimama tvirtove. Šaulius sustiprino prieštankinės patrankos ir artilerija. Tačiau svarbiausias Romelio koziris buvo „aštuoni-aštuoni“ patrankų baterija.
Alinančiomis pastangomis patrankos buvo įkastos taip, kad jų ilgi vamzdžiai vos kyšotų virš priedangos. Didžiulių patrankų nesimatė jau už 50 metrų. Karštame oro sluoksnyje prie pat paviršiaus kiekvienas objektas sumažėdavo iki mikroskopinio dydžio.
Auštant birželio 15-ajai, prie šios galvažudiškos pozicijos žlegsėjo 4-ojo karališkojo tankų pulko „matildos“ – be priedangos. Britų vadovybė neįtikėtinai aplaidžiai nepaisė principo, kad tankai be aviacijos ar artilerijos paramos prieš gerai įtvirtintas pėstininkijos pozicijas bejėgiai, ypač tada, kai, būdami tokie lėti kaip „matildos“, turi slinkti per atvirą apšaudymo lauką ir, kaip ir šis keistas „pėstininkų tankas“, negali šaudyti skeveldriniais sviediniais.
Tiesa, viena dvidešimtpenkiasvarių baterija turėjo „suminkštinti“ vokiečių pozicijas, tačiau aukštesnio lygmens vieningo vadovavimo nebuvo. Taip ir nutiko, kad artileristai įstrigo minkštame smėlyje, o kai pagaliau išsikasė, nuriedėjo vykdyti kitos užduoties. Laikas, pagal jų planą skirtas Halfajai, praslinko mosuojant kastuvais.
Jau iš pat pradžių keturioms „matildoms“ nulėkė vikšrai – minų lauke, kuris, tiesą sakant, turėjo būti išminuotas. Jos priklausė penkių tankų grupei, turėjusiai drauge su indų pėstininkais atakuoti apačioje, iš lygumos. Taigi ši pusė liko kone be tankų palaikymo, o pagrindinei grupei viršuje, ant plynaukštės, stigo artilerijos. Scena priminė kruvinas Velykų dienas prie Tobruko… Maloniai atrodantis kapitonas Bachas su lazda ir cigaru stovėjo priešlėktuvinių patrankų pozicijoje. Kare tikriausiai nėra labiau nervinančių garsų už atriedančių tankų krioksmą ir žlegesį. Tačiau Bachas lėtai ištarė:
– Turime dar daug laiko.
Iš lygumos apačioje šaudė britų artilerija, tačiau pribloškiamai netaikliai. Kai, Bachui davus ženklą, pirmi pliaukšintys „aštuoni-aštuoni“ trenksmai nustelbė duslesnius sviedinių sprogimus, prabilo ir italų artilerija.
Priešlėktuvinių patrankų 10 kg svorio šarvamušių sviedinių poveikis buvo niokojamas. „Matildos“ sprogdavo, likdavo riogsoti rūkdamos ar nurautais bokšteliais. Likusios beviltiškai stengėsi pasinaudoti keliais paviršiaus iškilimais ir gintis savo patrankėlėmis. Vienai net pavyko tiesioginiu pataikymu paleisti į orą priešlėktuvininkų amunicijos automobilį.
Skerdynės truko keturias valandas. Tankams vadovavęs majoras Mailsas (Miles) mėgino ir smogti iš sparno, ir panaudoti apgaulingus manevrus. Beveik nevarginami „aštuoni-aštuoni“ kanonieriai šaudė kaip pratybų poligone. Apie dešimtą valandą Mailsas per radiją savo pulko vadui pranešė:
– Jie taško mano tankus į gabalus.
Po valandos jis pats žuvo. Iš jo tankų beliko 17.
Po pietų indų pėstininkai iš lygumos pamėgino surengti dar vieną ataką. Pajudėti neįstengiančios „matildos“ iš minų lauko rėmė juos savo varganais ginklais. Indus vokiečiai siaubingai praretino. Svarbi Vavelo plano dalis žlugo.
Toliau vakaruose padėtis atrodė ne ką geresnė. Vavelas stengėsi kaip išgali savo trūkumus paversti privalumais: lėtesnės „matildos“, artimesniu keliu apeidamos pakopą, pasuko į Kapucą, apgriautą fortą perėjų užnugaryje, svarbų išeities tašką tolesniam puolimui Bardijos ir Tobruko kryptimi.
Greitesni „kruizeriai“ nuriedėjo tolesniu lanku, kad iš kairės pridengtų „matildų“ pajėgas, su kuriomis ritosi ir pėstininkų masė, 22-oji gvardijos brigada.
Abiem kryptimis skersai kelio stovėjo dvi įtvirtintos pozicijos: 7-osios brigados „kruizeriams“ – Hafido kalvagūbris, karine terminologija vadinamas tašku „208″, o ryčiau, arčiau sienos, – taškas „206″, pro kurį turėjo prariedėti 4-osios brigados „matildos“. Viršų vėl paėmė senamadiškas britų mąstymas apie frontus ir sparnus: užuot paniekinamai pravažiavę pro nedideles įgulas ir visą kovinę galią metę prieš pagrindinius priešininkus, būtent tankų pulkus, britai tuos atsparos taškus puolė atakuoti.
Tačiau „aštuoni-aštuoni“ patrankos buvo įkastos ir Hafido kalvagūbryje. Majoras J. R. Holdenas, iš Damfryzo (Dumfries), Pietų Škotijos apylinkių, vieno iš 4-osios brigados eskadronų vadas, riedėdamas Kapuco link, matė, kaip „kruizeriai“ šauniai, tarsi kavaleristai nukūrė prie Hafido pozicijos. Juos ištiko toks pats likimas kaip ir Pirmojo pasaulinio karo kavaleristus, kurių vadai nenorėjo atsižvelgti į kulkosvaidžio išradimą. Vienas po kito tankai tiško į gabalus – visur sudraskyti korpusai, nuplėšti bokšteliai, smilkstantys juodi alyvuoti dūmai. Po kelių minučių eskadrono neliko. Vienas iš išgyvenusių karininkų pateko į nelaisvę. Jis primygtinai prašė parodyti šitokį dalyką ištaisiusią patranką. Prie „aštuoni-aštuoni“ jo žvilgsnis nuslydo ilgu vamzdžiu, galingu sviedinio lizdu, ir tada jis rimtai pratarė:
– Bet tai neteisinga, tokia didžiulė patranka prieš tokius mažus tankus.
