0

Sprendimo galios kritika

  • Nauja knyga
Internetu: 12,69 €
Knygyne: 14,99 €*
Sutaupote: 2.30 € (16%)
  • Pristatysime: per 2-26 val.*
Turime sandėlyje
Informacija

Sprendimo galios kritika


12.69 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

PIRMOSIOS, 1790 METŲ, LAIDOS PRATARMĖ

Sugebėjimą pažinti remiantis aprioriniais principais galima vadinti grynuoju protu, o šio sugebėjimo galimybės ir ribų apskritai tyrimą - grynojo proto kritika, nors šiuo sugebėjimu laikomas tik teoriškai taikomas protas, kaip ir buvo daroma pirmajame veikale nurodytu pavadinimu, kur dar nebuvo ketinama tirti jį kaip praktinio proto sugebėjimą pagal specialius jo principus. Toji kritika šiuo atveju skirta tik mūsų sugebėjimui a priori pažinti daiktus, tad ir domisi tik sugebėjimu pažinti, nekreipdama dėmesio į pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmą bei sugebėjimą norėti; o iš pažintinių sugebėjimų jai rūpi tik intelektas jo apriorinių principų požiūriu, ji neatsižvelgia į sprendimo galią ir protą (kaip taip pat teoriniam pažinimui priklausančius sugebėjimus), nes toliau paaiškėja, kad joks kitas pažintinis sugebėjimas, išskyrus intelektą negali teikti apriorinių konstitutyvių pažinimo principų. Tad kritikai, visus šiuos pažintinius sugebėjimus peržiūrinčiai pagal tą tikrojo pažinimo dalį, kurią kiekvienas jų galėtų duoti iš savojo šaltinio, telieka viena - tai, ką intelektas a priori paliepia kaip dėsnį gamtai kaip reiškinių (kurių forma taip pat duota a priori) visumai; o visas kitas grynąsias sąvokas kritika priskiria prie idėjų, kurios mūsų teoriniam sugebėjimui pažinti yra užribinės, nors kartu jos nėra visiškai nenaudingos ar nereikalingos, bet patarnauja kaip reguliatyvūs principai: iš dalies tam, kad suturėtų pavojingas intelekto pretenzijas, tarytum jis (įstengdamas a priori pateikti visų daiktų, kuriuos gali pažinti, galimybės sąlygas) kartu šiomis ribomis apibrėžė ir visų daiktų apskritai galimybę; iš dalies tam, kad apmąstant gamtą vadovautų pačiam intelektui pagal išsamumo principą nors intelektas šio išsamumo niekad negali pasiekti, ir tuo prisidėtų prie kiekvieno pažinimo galutinio tikslo.

Taigi, tikrai sakant, intelektas, turįs savą sritį, būtent sugebėjime pažinti, kiek jame glūdi aprioriniai konstitutyvūs pažinimo principai, vadinamosios grynojo proto kritikos (taip pavadintos apskritai) turėjo būti aprūpintas, priešingai negu visi kiti varžovai, išimtine nuosavybe. Lygiai taip pat protui, kuriame glūdi aprioriniai konstitutyvūs principai tik sugebėjimo norėti atžvilgiu, jo nuosavybė nurodyta praktinio proto kritikoje.

Ar sprendimo galia, kaip tarpinė grandis tarp intelekto ir proto mūsų pažintinių sugebėjimų sistemoje, taip pat turi savus apriorinius principus; ar šie principai konstitutyvūs, ar tik reguliatyvūs (ir, vadinasi, nenurodo, kad jiems būdingą sava sritis) ir ar jie a priori teikia taisyklę pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmui, kaip tarpinei grandžiai tarp sugebėjimo pažinti ir sugebėjimo norėti (lygiai kaip intelektas a priori paliepia pirmojo dėsnius, o protas - pastarojo), - štai kas rūpi būtent šiai sprendimo galios kritikai.

Grynojo proto, t. y. mūsų sugebėjimo spręsti pagal apriorinius principus, kritika būtų neišsami, jei sprendimo galios, kuri, kaip sugebėjimas pažinti, pati į tai pretenduoja, kritika nebūtų išdėstyta kaip grynojo proto kritikos speciali dalis, nors jos principai grynosios filosofijos sistemoje neturi sudaryti atskiros dalies tarp teorinės ir praktinės filosofijos, bet, būtinai prireikus, kartais gali būti prijungti čia prie vienos, čia prie kitos iš jų. Juk jei tokia sistema kada nors turi atsirasti bendru metafizikos pavadinimu (o tai visiškai įvykdomas dalykas ir visais atžvilgiais didžiai svarbus praktiniam proto taikymui), tai kritika iš anksto turi ištirti gruntą po šiuo pastatu iki to gylio, kuriame glūdi sugebėjimo teikti nuo patyrimo nepriklausomus principus pirmasis pagrindas, idant nenusėstų kuri nors pastato dalis - tai neišvengiamai sukeltų visumos griūtį.

Bet iš sprendimo galios (kurią teisingai taikyti reikalaujama taip būtinai ir visuotinai, kad terminu „sveikas intelektas" vadinama ne kas kita, o kaip tik šis sugebėjimas) prigimties lengva išsamprotauti, kad labai sunku surasti jos savitą principą (juk koks nors principas turi joje glūdėti a priori, antraip ji, kaip atskiras pažintinis sugebėjimas, nebūtų net pačios įprasčiausios kritikos objektas), tačiau jis neturi būti išvestas iš apriorinių sąvokų: mat šios sąvokos priklauso intelektui, o sprendimo galiai rūpi tik jų taikymas. 'Vadinasi, ji pati turi teikti sąvoką kuria, tiesą sakant, joks daiktas nepažįstamas ir kuri tik jai pačiai patarnauja kaip taisyklė, tačiau ne kaip objektyvi, prie kurios būtų galima priderinti savo sprendinį, nes tam vėlgi reikėtų kitos sprendimo galios, kad būtų galima įžvelgti, ar tam tikrą atvejį taisyklė apima, ar neapima.

Šis keblumas dėl principo (subjektyvaus ar objektyvaus) pasitaiko daugiausia tuose spręsmuose, kurie vadinami estetiniais ir kalba apie grožį bei didingumą gamtoje arba mene. Ir vis dėlto sprendimo galios principo juose kritinis tyrimas yra šio sugebėjimo kritikos svarbiausioji dalis. Mat nors patys savaime jie niekuomet neprisideda prie daiktų pažinimo, jie vis dėlto priklauso vien tik sugebėjimui pažinti ir įrodo šio sugebėjimo tiesioginį ryšį su pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmu pagal tam tikrą apriorinį principą kurio negalima painioti su tuo, kas gali būti sugebėjimo norėti determinantas, nes šio sugebėjimo aprioriniai principai yra proto sąvokose. - O dėl loginio spręsmo apie gamtą kai patyrimas teigia tokį daiktų dėsningumą kuriam suprasti ar paaiškinti jau nepakanka bendrosios intelektinės jutimais suvokiamo daikto sąvokos, ir kai sprendimo galia iš pačios savęs gali imti gamtos daikto ryšio su nepažinia antjuslumo sfera principą ir turi jį taikyti tik siekdama savo pačios tikslo pažinti gamtą - tai tokį apriorinį principą iš tiesų galima ir reikia taikyti pažinti viskam, kas yra pasaulyje, ir kartu tai atskleidžia reginius, naudingus praktiniam protui; bet šis principas neturi jokio tiesioginio ryšio su pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmu, o kaip tik šis ryšys yra mįslingas dalykas nagrinėjant sprendimo galios principą ir dėl to atskiras skyrius, skirtas šio sugebėjimo kritikai, pasidaro būtinas, nes loginį spręsmą remiantis sąvokomis (iš kurių niekad negali būti tiesiogiai sprendžiama apie pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmą), šiaip ar taip, galima priskirti filosofijos teorinei daliai kartu su kritiniu jos apribojimu.

Kadangi skonio sugebėjimo, kaip estetinės sprendimo galios, tyrimas čia atliekamas ne siekiant formuoti skonį ir ugdyti jo kultūrą (tai, kaip iki šiol, ir toliau bus daroma savo ruožtu be jokių panašaus pobūdžio tyrimų), o tik turint transcendentalinį tikslą tai viliuosi, kad dėl pirmojo tikslo ribotumo apie tyrimą bus sprendžiama atlaidžiai. Dėl antrojo tikslo, tai čia reikia būti pasirengusiam griežčiausiam išmėginimui. Tačiau tikiuosi, kad dideli keblumai sprendžiant problemą kurią pati gamta taip supainiojo, gali pateisinti tam tikrą problemos sprendimo neaiškumą kurio negalima visai išvengti, jei tik bus pakankamai aiškiai įrodyta, jog principas nurodytas teisingai, tarus, kad būdas, kaip sprendimo galios fenomenas kildinamas iš šio principo, nėra toks visiškai aiškus, kokio teisėtai galima reikalauti kitur, būtent sąvokomis grindžiamo pažinimo srityje, - šitai, tikiuosi, aš taip pat pasiekiau antroje šio veikalo dalyje.

Tad tuo aš užbaigiu visą savo kritinį darbą. Nedelsdamas imsiuosi doktrininės dalies, kad, kiek tai įmanoma, iš savo vis labiau jaučiamos senatvės išplėščiau nors šiek tiek tam palankaus laiko. Savaime suprantama, kad joje sprendimo galiai nebus skirta atskira dalis, nes jos atžvilgiu kritika pakeičia teoriją; kadangi filosofija skirstoma į teorinę ir praktinę, o grynoji filosofija - į tas pačias dalis, tą darbą atliks gamtos metafizika ir dorovės metafizika.

Iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu