Uždaryti

Nematoma mergaitė (serija "Paribio istorijos")

-52%

Nematoma mergaitė (serija "Paribio istorijos")

(0 įvertinimai/ų)
Pristatymo trukmė: 2 darbo dienos
Leidėjas: Gelmės
Išleidimo metai: 2016
Formatas: 15x21, minkšti viršeliai
Puslapių skaičius: 96
ISBN ar kodas: 9786098168433
Pirkite dabar!
Internetu: 3,89 €
Knygyne*: 7,99 €
Sutaupote: 4,10 € (52%)
Turime sandėlyje
Vilniuje atsiimk po 15 min!

Anotacija

"Galvoju, kad gyvenimas yra tuščias ir neturi prasmės, ypač mano seneliui. Tėtis daug apie jį pasakoja, kaip Ernestas visą laiką stengėsi gyventi visavertį gyvenimą. Pavyzdžiui, vaikėsi bulius akmenimis grįstomis Ispanijos gatvėmis, medžiojo didelius žvėris Afrikoje. Jis tikėjo, kad turi patirti didžiausią gyvenime baimę. Man atrodo keista, kai žmonės tai aiškina, bet iš esmės suprantu. Jis galvojo, kad knygos išeina įdomesnės, kai yra įkvėptos baimę keliančių dalykų, kai sau ir kitiems gali parodyti - gyvenimas geriausias, kai nieko nebijai. Tas pats jausmas jį aplankė, kai jis išplaukė į vandenyną savo jachta „Pilar", kurią turėjo Kuboje. Jam patiko šiltas oras, jis mėgo žvejoti plėšriausias žuvis marlinus. Apie tai viena jo knyga - pirmoji iš jo knygų, kurią perskaičiau mokykloje. Ji vadinasi„Senis ir jūra"
Sulaukęs senatvės, mano senelis nebuvo kaip tas senis. Jis buvo pavargęs. Gėrė daug viskio, kaip mano tėtis ir mama. Viskis pakeitė jį, kaip pakeitė ir juos. Jis dar labiau senelį nuvargino. Senelis prarado gebėjimą gerai rašyti, dėl to liūdėjo. 0 gal tiesiog pirma nuliūdo, tada jau negalėjo kurti. Nesu tikra dėl įvykių sekos. Nors visas pasaulis senelį mylėjo, liūdesys apklojo jį kaip tamsi gūnia, ir jis nesugebėjo išsivaduoti. Man liūdna pagalvojus, kad mano tėtis neturi tėčio."

Tai jaudinantis, prikaustantis dėmesį dienoraštis, kurį Mariel Hemingway parašė, norėdama pasidalyti su bendraamžiais savo išgyvenimais, sielvartu ir kaip juos įveikė. Aktorė prisimena sudėtingą vaikystę ir paauglystę, augant garsioje šeimoje, kurią persekiojo depresija, alkoholizmas, psichinė liga ir net savižudybė. „Mano šeima buvo labai kūrybinga ir talentinga, bet turėjo daug tamsių pusių.“
Ji gimė, praėjus keliems mėnesiams po to, kai nusišovė jos senelis Ernestas Hemingvėjus. Visą vaikystę ji stengėsi išvengti psichinės negalios, kuri kamavo kelias jos šeimos kartas. Abu tėvai gėrė, sesuo Margo sirgo depresija, senelis ir dar keturi šeimos nariai nusižudė, vyriausia sesuo Mafit kentėjo nuo šizofrenijos. Mariel, jauniausia šeimoje, norėjo būti sveika.

Nors tema sudėtinga, autorė rašo atvirai, tiesiai, šviesiai, jos pasakojimas malonus. Stilių pagyvina piešinukai. Knyga parodo, kaip vaikas vertina pasaulį. Atrodo, kad ji niekada nepyksta dėl savo lemties, nors jaučiasi negraži, keista ir nori būti nematoma. Ji kaip nematoma stebėtoja namuose, mokykloje jai sunku pritapti.
Kiekvienas skyrelis baigiasi apibendrinimu „Apie ką reikia pagalvoti“. Čia atsiskleidžia mergaitės pastabumas, įžvalgumas ir emocijos. Savo sumanumu jis padės susivokti panašių sunkumų išgyvenantiems bendraamžiams.
Skaitydami šį dienoraštį, paaugliai, susiduriantys su panašiais sunkumais, suvoks, kad yra šviesa tunelio gale.

"Nežinau, ar jau pasakojau, kad mano senelis yra Ernestas Hemingvėjus, manau, vienas iš didžiausią visą laiką ir viso pasaulio rašytoją. Jis mirė tais metais, kai aš gimiau, tik keturiais mėnesiais anksčiau. Spėju, kad jo mirtis prilygo prezidento Kenedžio mirčiai - liūdėjo žmonės visame pasaulyje. Jie ypač liūdėjo dėl to, kad jis taip pat buvo nušautas, kaip ir Kenedis, bet ne kieno nors kito. Jis nusišovė pats. Man ne taip seniai paaiškino, ką reiškia, kai žmogus nusišauna. Iš pradžią nesupratau, bet dabar pradedu suvokti, kad kartais žmonių liūdesys pasidaro toks DIDELIS, kad jie nejaučia nieko kito. Galvoja, kad yra vien liūdesys. Tai vadinama depresija. Kai taip atsitiko mano seneliui, jis buvo toks liūdnas, kad jo smegenys blogai veikė, ir jis negalėjo užsiimti savo mėgstamiausiu darbu - parašyti pačią nuostabiausią knygą."


Knyga "Nematoma mergaitė" priklausys „Gelmių“ leidyklos serijai jaunimui „Paribio istorijos“. Šių knygų veikėjai iš tiesų yra atsidūrę ties riba: gyvenimo ir mirties, vienatvės ir bendrystės, ligos ir išgijimo, meilės ir atstūmimo, pasmerkimo ir atleidimo, nuopuolio ir pakilimo naujam gyvenimui. Riba tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos yra tokia slidi, tokia perregima ir vos juntama, kad turi labai gerai įsižiūrėti ir visada atsiminti, jog per gyvenimą reikia žengti labai atsargiai – nesužeidžiant, nepaminant kito, ištiesiant ranką ir patiesiant petį, nes niekada nežinai, kada pats balansuosi ant savosios bedugnės krašto.

Mariel Hemingway (g. 1961) – amerikiečių aktorė, režisierė ir rašytoja, Nobelio premijos laureato Ernesto Hemingvėjaus sūnaus Džeko dukra. Už Treisės vaidmenį Vudžio Aleno filme „Manhatanas“ BAFTA (Britų kino ir televizijos meno akademija) jai skyrė apdovanojimą. Mariel vaidino daugelyje kino ir televizijos filmų.
Ji yra sveikos gyvensenos šalininkė, kaip pati rašo, visada gyvenime ieškanti pusiausvyros.

Iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė

Ištrauka

Pirmas skyrius

Į šį beprotišką pasaulį atėjau dviem mėnesiais anksčiau, negu turėjau. Mano mama daug gėrė ir rūkė, ir šeima mėgdavo pajuokauti, kad man tiesiog reikėjo įkvėpti šviežio oro. Mėnesį praleidau ligoninėje, prieš Kalėdas buvau parvežta namo. Buvau maža ir, spėju, atėmiau šiek tiek tėvų dėmesio iš Margo, savo vyresniosios sesers. Negerai, kai dėl tavo kaltės sesuo ar brolis nustoja buvę mamos ir tėčio dėmesio centre. Prisimenu pilką koridorių, vedusį į vonios kambarį. Mama pakėlė mane pirmą kartą iš arčiau parodyti Mafit (vyriausiajai seseriai) ir Margo. Viena mano liesa kojytė išlindo ir po antklodės. Kelis atrodė per stambus kojai kaip makaronas. Margo spoksojo į mane. Jos akys užsiplieskė, ir nuo tada supratau, kad turėsiu rūpesčių. Nesu tikra, ar visą dieną siurbdavau kūdikių mišinukus tik iš bjaurių buteliukų - mama niekada neleido man priartėti prie jos krūtų, ir aš žinojau, kad kažko netenku. Kartą Margo rado mane lopšyje mamos kambaryje. Ji pakėlė mano gležną kūną, paskui, nieko negalvodama ir, žinoma, nesigailėdama, numetė mane galva žemyn. Įsivaizduoju šoką, kurį jaučiau kelerius metus, o tada staiga suspigau taip, kad atkreipiau visų dėmesį. Į kambarį įpuolė Mafit, mama ir tėtis, tuo tarpu Margo atrodė nustebusi ir apsimetė, kad mane rado taip nukritusią. Manau, iš tikrųjų atsitiko priešingai, negu Margo tikėjosi. Užuot užsimušusi, aš sulaukiau daugiau glamonių, apkabinimų ir meilės, o Margo buvo išsiųsta į savo kambarį be pietų ir televizoriaus. Metų metais girdėdavau šią istoriją, visi juokdavosi iš to, kaip ji mane pakelia ir paleidžia. Kiekvieną sykį vogčiomis pažvelgdavau į Margo, kaip ji jaučiasi dėl to atsitikimo. Atrodydavo, kad jis ją slegia dvejopai: nesmagu ir dėl manęs, ir dėl savęs pačios.
Nereikia nė sakyti, kad daugiau manęs nepalikdavo vienos, jei Margo buvo namuose. Tada ir prasidėjo mudviejų lenktyniavimas. Tokie mano pirmieji atsiminimai. Iki šiol turiu guzą galvoje.
* * *
Tolesni prisiminimai taip pat iš šių pirmųjų namų, daugiausia jie ateina vaizdais. Prisimenu lauko duris ir kaip pro jas einu. Prisimenu prieškambarį ir šešėlius ant grindų, pilką koridorių, vedantį į vonios kambarį, kur mama laikydavo iškėlusi mane, kad matyčiau kitus šeimos narius ir būčiau jų matoma. Žiema Šiaurės Kalifornijoje gaivi, ne per šalta, tolumoje matyti kalnai.
Visi juokiasi matydami mane, bet tai nereiškia, kad jie laimingi. Margo, kaip minėjau, vis dar išgyvena, kad išmetė mane. Jai septyneri, viršutiniai priekiniai dantys atsikišę, plaukai tamsūs, ji gudri. Mafit vienuolika, puikiai atrodo: aukšta, rausvaplaukė, elegantiška. Mafit geba tai, ką aš galiu tik įsivaizduoti, - žaidžia tenisą, kalba prancūziškai ir žino viską apie naujausias muzikantų grupes. Ne-pagalvokite, kad šie dalykai yra nesvarbūs mažam vaikui. Gal ir nesvarbūs, bet jie suteikia Mafit savotiško žavesio. Ji visada atrodo gracinga, nepaisant, kur eitų ir ką darytų.
Būti kūdikiu labai lengva. Leidau dienas, siurbdama mišinukus, naktimis miegojau arba būdravau, žiūrėdama į šešėlius, žaidžiančius ant lubų. Nuo tada galvoju, kad šešėliai yra svarbūs, kad jie kaip debesys danguje: vieną akimirką - bereikšmiai tamsos ir šviesos deriniai, kitą - man siunčiama slapta žinutė.
Kitas dalykas, kurį gerai prisimenu, - tai antrasis mano gimtadienis. 1963-iųjų lapkričio 22-oji. Laukiant šios dienos, man patai-kaujama. Esu aprengta kaip maža lėlė, man kalbama, kaip žaviai atrodau. Kai tik prieinu prie virtuvės, mama primena, kad bus didelė šventė su visais mano mėgstamais valgiais. Netruks agurkų, ryžių ir juodųjų pupelių, pagamintų taip, kaip tėvai išmoko gyvendami Kuboje. Taip pat bus tortas. Tėtis vadina mane „Mariele moliūgų pudingu ir sluoksniuotu tortu". Svarstau, ar pyragas yra tas pats, kas sluoksniuotas tortas, kurį aš jau mėgstu. Tėvai nuolat apie tą pyragą kalba: koks bus jo aromatas? Koks glajus jį papuoš? Jie išsirenka Julijos Čaild, ponios iš tėvų vestuvinės nuotraukos, receptą. Paryžiuje mama kartu su ja lankė prancūzų kulinarijos mokyklą. Mafit ištaria pyrago pavadinimą ir yra iš karto pagiriama už tobulą prancūzų kalbą. Margo šaiposi iš manęs dėl pyrago, kėsindamasi suvalgyti jį visą, man net nespėjus jo gauti.
Ateina ta diena, gimimo diena. Ar visi laukia, kad jausčiausi esanti gimusi? Mama aprengia mane suknele pūstomis rankovėmis ir su elastiniu dirželiu aplink krūtinę. Jaučiuosi saugiai, tarsi būčiau stipriai apkabinta. Visą rytą stebiu mamą, gaminančią virtuvėje kažką ypatinga. Manau, kad tai pyragas, nes ji elgiasi kitaip, negu anksčiau esu mačiusi. Prisijuosusi prijuostę, besišypsanti, rankos baltos, miltuotos. Ar tai pyragas? Viskas nuostabu.
Diena kitokia dar ir dėl to, kad niekas nesibara. Margo man maloni, mama su tėčiu taip pat nesipyksta. Kartais jie ilgai ginčijasi, mama sako, kad tėtis tinginys ir per dažnai žvejoja. Kai tėtis išeina, ji vis dar skundžiasi, kad jis nepasiklojo lovos ir paliko kojines, numestas ant grindų. Dažniausiai tėtis nieko neatsako, tik pavarto akis ir eina į kambario kampą pasidaryti gėrimo. Tačiau, jei nusprendžia priešintis, šaukia garsiai ir piktai, name tuoj pat kyla triukšmas. Mano gimimo dieną negirdėti tokio erzelio ir triukšmo, tik aš ir mama virtuvėje, ir stebuklingi pyrago miltai ant jos rankų. Aš anksti išmokau nekelti nerimo, nes tai nervina mamą, tėtis išeina, o Margo ir Mafit pabėga. Taigi nutariau, kad mano užduotis - visada padėti mamai būti laimingai, pačiai taip pat jaučiantis kuo laimingesnei.
Staiga viskas pasikeičia. Kažką praneša per radiją. Kad ir kas ten būtų, mama skuba prie kriauklės nusiplauti rankų. Tada nuneša mane j svetainę, pasodina ant grindų ir įsijungia televizorių. Žiūrime į nespalvotą ekraną. Jame automobilis, vyriškis ir daili skrybėlėta dama. Jie šypsosi ir mojuoja iš automobilio. Nelauktai vyras dėl kažkokios priežasties sukniumba, visi ima rėkti. Dabar kambaryje jau ir tėtis, ir seserys, jie taip pat žiūri į nespalvotą ekraną, prilindę arčiau nei įprastai. Žmonės aplink mane ištaria žodžius „prezidentas" ir „nužudytas". Jie stengiasi šypsotis, kai ateina pietų laikas. Šią dieną jaučiamės kitaip.
Po pietų išjungiamos šviesos. Aš palikta savo kėdutėje. Nežinau, kur visi kiti. Gal nuėjo žiūrėti vyro automobilyje? Pagalvoju, gal jis koks karalius, kad visi tokie liūdni. Karalius miręs. Galiausiai išgirstu triukšmą. Mamos balsas. Apsisuku ir matau, kaip ji tamsoje eina link manęs, laikydama kažką didelį, tamsų ir apvalų. Kvepia cukrumi ir stebuklingais miltais, žiba žvakutės. Visi man dainuoja, ir aš gaunu pirmą torto gabalą. Jis šokoladinis su šviesiai rudu plaktu glajumi. Šią dieną prisiminsiu dėl dviejų priežasčių, o visi kiti ją prisimins dėl vienos priežasties.
* * *
Niekas manęs nevadina Mariele, nors tai mano vardas. Aš esu Marielsė, vėliau Mertl arba Mere. Mes šeimoje visi vieni kitiems duodame mažybinius vardus. Mama vadinama Puck, nors tai visai netikusi pravardė. Ją pravardžiuodavo indėnai šošonai, ateidavę į jos tėvo vaistinę, kai mama buvo maža. Puck buvo žodžio Puckinuck trumpinys, kuris šošonų kalba reiškė „maža". Vėliau ieškodama šio žodžio neradau. Tikiuosi, jie nesišaipė iš mamos. Tikiuosi, ji nebuvo taip vadinama dėl visų tų priežasčių, kurias galite įsivaizduoti.
Margo kartais šaukdavo Marg, o Mafit - tiesiog Mafit. Tikrasis jos vardas buvo Joana. O tėtį vadiname Džeku, nors jo vardas yra Džinas Hadlis Nikanoras Hemingvėjus. O sykiais kreipiamės į jį „daktare Hemingštainai arba Hemingtrautai (Trout - angl. upėtakis)", nes jis labai daug žinojo apie upėtakius, kuriuos labiausiai mėgo žvejoti.
Miegu viename kambaryje su Margo. Mano lova visada tvarkinga. Atsigulusi stengiuosi labai nesukuisti apkloto, nes noriu būti nematoma, nors iš tiesų noriu būti matoma fėjoms, kurios, žinau, sklando po kambarį ir stebi mane. Margo - visai priešinga. Ji miega neramiai, miegodama kalba ir kartais net vaikšto. Ji mane nervina. Labiau norėčiau dalytis kambariu su Mafit arba mama. Kartais taip ir būna, kai pabėgu pas jas iš savo miegamojo. Jei užmiegu tėčio pusėje, vidurnaktį, kai taip tamsu, kad net neįžiūriu savo rankų, jis išsitiesia ir netyčia išstumia mane ant grindų. Guliu čia apstulbusi ir sunkiai kvėpuodama. Greit tėtis su mama prabunda, ir aš ropščiuosi atgal, dabar miegu iki ryto, nekeldama rūpesčių, nebent prisiglaudžiu prie jos per smarkiai. Tada gaunu spyrį į šoną ir skrendu į lovos kraštą. Taip ir miegu ant kraštelio.
Kai esi jauniausia, visada seki akimis vyresnius žmones, stengdamasi suprasti, kodėl jie elgiasi taip, kaip elgiasi. Stebiuosi, kodėl Margo tiek daug šūkauja ir trepsi po namus. Suprantu, ką noriu jums pasakyti, - kad mūsų namai nepatogūs. Aišku, aš nepažįstu kitokių namų, bet man liūdna, kad vienintelis malonumas yra taurė vyno arba tie keisti gėrimai, kuriuos tėvai išmokė mane daryti iš kartaus rudo skysčio, kurio reikia įpilti „per du pirštus" virš ledo.
Buvo smagu ruošti tuos gėrimus, bet visai nesmagu matyti, kaip jie keičia išgėrusius tėvus. Man nepatinka, kaip žmonės pasikeičia po aitrių ar rūgščių gėrimų. Vieną akimirką, atrodo, viskas gerai, o kitą kas nors jau šaukia, ir tau neramu. Mano mama ir tėtis visą laiką nelaimingi vienas su kitu ir su mano seserimis. Nė vienas manęs nebara. Tai, manau, gerai. Bet kartais tiesiog norisi, kad kas nors tau pasakytų ne tik „pabaik savo vakarienę", „nusinešk lėkštę", „išėjusi neužmink kokio moliusko". Kas nori užminti moliuską?
Taip pat jaučiu, kad niekas manęs nemato. Gal mano nematomumo technika atsigulus veikia per daug gerai visą laiką? Nutariu, kad geriausia visada būti paslaugiai. Jei būsiu paslaugi, niekas ant manęs nerėks, išskyrus Margo, kuri galvoja, kad, būdama paslaugi, esu ir skundikė. Nesiruošiu meluoti - kartais paskundžiu ją, nes ji elgiasi keistai. Be to, manau, kad taip priartėsiu prie mamos. Aš iš tikrųjų myliu mamą, nors ji visą laiką atrodo nelaiminga ir pikta visiems, išskyrus mane. Ji graži, kartais savo kaulėtomis rankomis glosto man veidą. Ir tai man patinka. Taip būna nedažnai, tačiau aš žinau, ką reiškia sulaukti dėmesio iš mamos. Užsisvajoju. Būtent dėl to paaukojau Margo, kad galėčiau džiaugtis savo mamos gerumu. Man rašant šias eilutes, tai neturi reikšmės, išskyrus mano galvoje.
* * *
Labiausiai mane domina Mafit. Ji paauglė, o tai reiškia, kad dažnai išeina su draugais. Daro tai nuolat. Nemanau, kad jai patinka klausytis tėvų ginčų ar piktų Margo žodžių. Matau, kaip grįžusi namo įlekia pro duris, kažką sau niūniuodama. Ji turi ilgą velvetinį švarką, kuris atrodo juodas arba violetinis, atsižvelgiant į šviesą, ir ilgas žalias kojines, dengiančias kelius. Beveik gali matyti jos apatinius drabužius, nes sijonas labai trumpas, dėl ko mama baisiai pyksta. Tėtis tik atsidūsta ir eina žvejoti. Jis myli Mafit. Ji labai gerai žaidžia tenisą. Laimi visus turnyrus. Ji yra mėgstamiausias tėčio asmuo, nes žaidžia tenisą geriausiai, kaip jis yra matęs, be to, Mafit gudri. Ji su juo netgi kalba prancūziškai, o tai buvo pirmoji jo kalba. Tėtis treniruoja ją ir kalba su ja prancūziškai su puikiu akcentu (tai mano šeimoje svarbu). Ji tikrai jam patinka labiausiai. Nemanau, kad tėvai linkę turėti savo numylėtinius, bet kartais taip atsitinka. Kai kurie vaikai yra viskas, ko jūs norite, todėl norite visą Li i ką būti su jais. Mamai patinku aš, manau. Stengiuosi būti kuo paslaugesnė, kiek tik vaikas sugeba, kad likčiau jos mylimiausia, labai anksti paaiškėjo, kad mano atėjimas į pasaulį buvo klaida. Kartą girdėjau, kaip mama su tėčiu apie tai ginčijosi, galvodami, kad aš miegu. Keista, kaip sužinai tai, ką bijai žinoti.
* * *
Margo niekas nemėgsta. Gulėdama ir žiūrėdama į šešėlius ant lubų, apie tai galvoju. Kas nusprendžia, kiek žmonių turi būtų šeimoje? Šeima yra tam tikra forma. Kai ateina naujas narys, forma turi pasikeisti. Jei aš nebūčiau gimusi, Margo būtų jauniausia. Gal tada ji būtų mamos numylėtinė? Gal mama keptų jai tortus ir nebūtų tokia pikta? Jei ji nebūtų tokia pikta, gal Mafit daugiau būtų namuose? Gal tada mama ir tėtis nesipyktų? Jei manęs nebūtų, man nereikėtų rūpintis, kad kartais būčiau nematoma.
Parašykite atsiliepimą apie prekę!



Būtina įvertinti prekę


Iš viso prekių: 0
Kaina:
Krepšelis

Taip pat siūlome
Patumšalė
Kazys Saja
6,08 €
Suklastoti įrodymai
Malcolm Rose
Internetu:
2,99 €
Knygyne*:
4,99 €
Baltos durys
Vytautas Račickas
Internetu:
7,99 €
Knygyne*:
8,99 €
Nevykėlio dienoraštis 4. Karštos vasaros dienos
Jeff Kinney
Internetu:
5,59 €
Knygyne*:
7,49 €
Apleistos pilies paslaptis
Aleksandras Volkovas
Internetu:
8,54 €
Knygyne*:
9,24 €
Mes nusipirkome zoologijos sodą
Benjamin Mee
Internetu:
9,53 €
Knygyne*:
10,66 €
Teisingas pasirinkimas (serija "Paribio istorijos")
Shawn Goodman
Internetu:
1,99 €
Knygyne*:
9,99 €
Vakarėlio mergina
Brigitte Blobel
Internetu:
5,59 €
Knygyne*:
10,39 €
Čia nėra didvyrių
Anna Seidl
Internetu:
5,59 €
Knygyne*:
10,59 €
Čikas
Wolfgang Herrndorf
Internetu:
5,59 €
Knygyne*:
10,29 €