-10% NUOLAIDOS KODAS VISKAM: ORAS
Balys Sruoga (1896 m. vasario 2 d., Baibokai,
Vabalninko valsčius – 1947 m. spalio 16 d., Vilnius) – poetas,
dramaturgas, literatūros kritikas.
Gimė gausioje
aštuonis vaikus auginančioje pasiturinčių ūkininkų
šeimoje.
Net keturis sūnus tėvai išleido į mokslus.
Balys Sruoga
lankė Vabalninko pradinę mokyklą, vėliau - Panevėžio gimnaziją.
Studijavo Peterburgo ir Maskvos universitetuose. Gyvendamas šiuose
miestuose dalyvavo suėjimuose, kuriuose lankėsi poetai K. Balmontas, V.
Briusovas, A. Belas, V. Ivanovas, B. Pasternakas, rašytojai I.
Buninas, A. Tolstojus, kompožitorius S. Rachmaninovas, režisierius K.
Stanislavskis, aktorius F. Šaliapinas, diplomatas Jurgis
Baltrušaitis. Tuo metu Balys Sruoga, jautrus ir impulsyvus jaunasis
poetas ilgais linų spalvos plaukais, po Maskvą vaikščiojo
apsisiautęs pečius juoda pelerina.
1918 m. grįžo į
Lietuvą, mokytojavo Biržų apylinkėse, vėliau Vilniuje. 1920 m.,
Vilniaus kraštą okupavus Lenkijai, persikėlė į Kauną. Dirbo
spaudos biure, bendradarbiavo dienraštyje „Lietuva“.
Išsiskyrė ryškiu temperamentu, mėgo sąmojį,
laikraščiams rašė kandžius straipsnius, kuriuos
pasirašinėjo skirtingais slapyvardžiais - Sirakūzinas, Markizas
Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė, ir mėgo polemizuoti pats su
savimi.
1921 -1923 m. mokėsi Miuncheno Liudviko ir
Maksimiljano universitete. Čia studijavo slavistiką, teatro ir meno
istoriją, laisvalaikiu lankėsi menininkų kavinėse, teatruose, meno
galerijose. B. Sruogos baigiamasis darbas apie lietuvių liaudies dainas
buvo įvertintas teigiamai, jam buvo suteiktas filosofijos daktaro
laipsnis. Mokydamasis Miunchene Sruoga daug vertė - O. Milašiaus,
H. Heinės, Novalio kūrinius.
1924 m. grįžęs į Lietuvą
vedė istorikę Vandą Daugirdaitę. Jaunieji apsigyveno Klaipėdoje.
Tais pačiais metais balandžio mėn. B. Sruoga priėmė Kauno
universiteto pasiūlymą nuo rudens dirbti Humanitarinių mokslų
fakultete. B. Sruoga persikėlė į Kauną, dirbo Kauno Vytauto Didžiojo
universitete, iš karto įsitraukė į akademinį gyvenimą.
Universitete dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vedė
slavistikos ir teatro seminarus, įsteigė akademinę dramos studiją.
Greta universitetinio darbo skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro
kritikos straipsnių. 1932 m. jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus
laipsnis.
Kaip ir jaunystėje mėgo provokuojančią aprangą.
Nuo Miuncheno laikų dėvėjo laisvas, vos žemiau kelių juostele
užsibaigiančias kelnes, ilgas, blauzdas aptempiančias kojines,
vilkėjo apsitrynusį, visada kiek striukokų rankovių
švarkelį.
1925 m. rugpjūčio 15 d. gimė dukra
Dalia.
1939 m. atnaujino darbą Vilniaus universitetas. B.
Sruoga persikėlė gyventi ir dirbti į Vilnių. Čia skaitė studentams
tuos pačius rusų literatūros ir teatro istorijos kursus, vadovavo
slavistikos ir teatro seminarams. B. Sruogos vadovaujama, universitete
pradėjo darbą teatrologijos katedra.
Vilnių užėmus vokiečiams B. Sruoga ne kartą bandytas atleisti
iš universiteto. Jam buvo inkriminuojami rusų literatūros
dėstymas. 1943 m. kovo 16 d. jį „keletui parų“ suėmė
politinės policijos pareigūnai. 1943 m. Vilniaus universitetas
uždarytas.
1943 m. pavasarį lietuvių inteligentų grupė
buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur gavo
išimtinę padėtį lageryje - tapo „garbės kaliniais“.
Balys Sruoga gavo teisę dirbti lagerio raštinėje (nes mokėjo daug
kalbų). Dirbdamas kanceliarijoje Balys Sruoga klastojo įsakymus ir taip
gelbėjo draugus nuo bausmių ir dujų kameros.
1945 m. sausio 25 d.
prasidėjo lagerio evakuacija. B. Suoga du mėnesius praleido laikinoje
stovykloje Torūnėje, kur vėl dirbo pašte ir viršininko
kanceliarijoje.
LTSR vyriausybės nutarimu į Torūnę buvo
pasiųstas specialus lėktuvas, ir juo 1945 m. gegužės 13 d. B. Sruoga
buvo parvežtas į Vilnių. Vilniuje vėl dėstė universitete.
1945
m. birželio pradžioje B. Sruoga buvo priimtas į LTSR rašytojų
sąjungą. Jos dėka pirmąją pokario vasarą praleido Birštone
gydydamasis. Čia parašė garsiausią savo kūrinį –
beletrizuotus atsiminimus „Dievų
miškas“.
1946 m. rugsėjo 28 d. atleistas iš rusų literatūros katedros
vedėjo pareigų. Tais pačiais metais vykusiame visuotiniame LTSR
rašytojų susirinkime „Dievų miškas“ buvo
įvertintas kaip „ciniškas šaipymasis iš
vokiškųjų grobikų aukų“. Knyga po begalės korektūrų
išleista tik po B. Sruogos mirties - 1957 m., o originali versija -
tik naujausiuose leidimuose.
Koncentracijos stovyklos patyrimai
stipriai paveikė ne tik dvasinę, bet ir fizinę rašytojo būklę.
Paskutinę savo gyvenimo vasarą B. Sruoga praleido savo namuose Kaune.
1947 metų spalio 16 d. Balys Sruoga mirė. Palaidotas Vilniuje, Rasų
kapinėse.