Jonas Biliūnas (1879 m. balandžio 11 d., Niūronys, Anykščių raj. - 1907 m. gruodžio 8 d., Zakopanė, Lenkija) - lietuvių prozininkas, publicistas.
Vertėsi privačiomis pamokomis - mokė jaunesnius vaikus, kol 1899 m.
baigė Liepojos gimnaziją. Paskutinėse gimnazijos klasėse susidomėjo
marksizmu, tapo aktyviu socialdemokratu. Vėliau įstojo į Dorpato (dabar
– Tartu) universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą anticarinėse
studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. buvo
pašalintas iš universiteto.
1902 m. Panevėžyje, kur tada gyveno, įsteigė socialdemokratų
partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. Čia gyvendamas vertėsi
pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius.
1903 m. Biliūnas įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą.
Susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą
studijuoti literatūros - profesionaliai ruošėsi rašytojo darbui. Rašė
literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Čia
parašė ir reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką
„Laimės žiburys“.
1905 m. grįžo į Lietuvą. Jau sirgdamas džiova ir gydydamasis
Lietuvoje (Rozalime, Kačerginėje, Anykščiuose) ir Lenkijoje
(Zakopanėje) Biliūnas parašė brandžiausius savo kūrinius –
apsakymus „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“,
apysaką "Liūdna pasaka".
Žmona - Julija Janulaitytė (1880–1978), dantų gydytoja.
1907 m., būdamas 28-erių, Jonas Biliūnas mirė Zakopanės
sanatorijoje. Palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. palaikai perkelti į
Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.
