0

Krikščionybės Lietuvoje istorija

  • Nuolaida knygai -31%
5.0
(2 įvertinimai)
Internetu: 12,99 €
Knygyne: 18,59 €*
Sutaupote: 5.60 € (31%)
  • Pristatymo trukmė: 2 darbo dienos
Turime sandėlyje
2014-02-21 gsa

vertinga

Informacija

Krikščionybės Lietuvoje istorija

  • Leidėjas: Aidai
  • Išleidimo metai: 2006
  • Formatas: 15x22, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 596
  • ISBN ar kodas: 9955-656-18-2

12.99 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

Knyga "Krikščionybės Lietuvoje istorija" – tūkstantmetės krikščionybės Lietuvoje istorija. Jos ribos – nuo šv. Brunono Kverfurtiečio misijos 1009 m. iki Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarčių pasirašymo 2000 m.

Jaunesniosios kartos istorikai čia iš naujo permąsto krikščionybės kelią į Lietuvą ir Lietuvoje, aptaria skirtingų konfesijų padėtį skirtingose epochose, atskleidžia Bažnyčių santykius su valstybe. Dėmesys skiriamas ir tikėjimo kasdienybei – parapijos gyvenimui, dvasingumo kaitai, moralinei dvasininkijos būklei.

"Krikščionybės Lietuvoje istorija"  - tai knyga, kurioje atvirai pasakojama apie krikščionybės vargus ir laimėjimus, tikinčiųjų netobulumą ir šventumą, tikėjimo aistrą ir jo netektis.

Diplomatiniai pagoniškosios valstybės vingiai bendraujant su Europa, Bažnyčios reformos sukeltos krikščionių tarpusavio kovos, tautinio atgimimo laikų kolizijos, sovietmečio išdavystės ir heroizmas jungiasi į vientisą pasakojimą, kuris baigsis tik tada, kai baigsis žmonijos istorija.

Knygos bendraautoriai: Darius Baronas, Remigijus Černius, Liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys, Eligijus Raila, Arūnas Streikus, Paulius Subačius.

PRATARMĖ

DVIDEŠIMTAME amžiuje pasirodė bent du įvairių autorių studijų rinkiniai, pavadinti "Krikščionybė Lietuvoje". Jie buvo skirti pagerbti Lietuvos krikšto jubiliejams: 550 metų (1937) ir 600 metų (1987). Dvi istorikų kartos - atitinkamai prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje - šiuose rinkiniuose mėgino iš naujo peržvelgti "krikščionybės kelią į Lietuvą ir krikščioniškosios Lietuvos kelionę ... iki mūsų dienų,... jos pergyventus vargus, sėkmes ir nesėkmes". Dabar, artėjant simboliniam pirmo mūsų šalies sąlyčio su Gerąja Naujiena 1000-mečiui (spėjamai šv. Brunono Kverfurtiečio misijai in confinio Rusciae et Lituae), jau nauja tyrinėtojų karta vėl ryžosi permąstyti istorinį krikščionių tikėjimo ir institucijų kelią: nuo to pirmojo sąlyčio 1009-aisiais iki Lietuvos Respublikos sutarčių su Šventuoju Sostu pasirašymo 2000-aisiais. Šioji istorikų karta - pirma posovietinėje Lietuvoje. Jai teko užduotis atkurti ryšį su ankstesne krikščionybės tyrimų tradicija (pradėta dar Antano Aleknos, o išeivijoje tęsta Zenono Ivinskio, Pauliaus Rabikausko SJ, Viktoro Gidžiūno OFM ir kt.), taip pat ją radikaliai bei skubiai atnaujinti ir šaltinių, ir metodų atžvilgiu.

Šis darbas, nors irgi sutelktinis bei panašiai pavadintas, skiriasi nuo ankstesnių veikalų. Jo pavadinimu mėginta išsakyti ir norą tęsti tradiciją, ir ją atnaujinti. Šis pavadinimas, "Krikščionybės Lietuvoje istorija", atkreipia dėmesį į naują knygos bruožą. Pirmos dvi knygos buvo sudarytos iš savarankiškų, daugmaž chronologiškai sudėtų, istorinių (pirma - ir pasaulėžiūrinių) studijų. Šio leidinio autoriai ir sudarytojas norėjo Skaitytojams pateikti kiek įmanoma vieningesnę krikščionybės istoriją. Pamėginta pasiūlyti kitokią krikščionybės istorijos Lietuvoje periodizaciją, teikiančią šiai istorijai naujo rišlumo. Ankstesnė periodizacija buvo pagrįsta mūsų šalies politinio gyvenimo etapais. Krikščioniškųjų bendrijų raida būdavo įrašoma į "platesnį" politinės bendrijos raidos kontekstą. Šitaip būdavo mažai pastebimi vidiniai Katalikų Bažnyčios (o ir kitų krikščioniškųjų bendrijų) procesai ir ypatingas jų institucinis tęstinumas. Antai Apšvietos epocha, visos Europos masto reiškinys, sąlygojo vidinius krikščionybės raidos procesus, prasidėjusius dar Abiejų Tautų Respublikoje, bet išlikusius ir po jos žlugimo. Todėl Apšvieta, o ne valstybės likimas pasirinkta kaip vienas svarbiausių periodizacijos orientyrų, išskiriant 1740-1841 m. tarpsnį. 1904-1940 m. apima nuoseklų Katalikų Bažnyčios plėtojimąsi nuolat laisvėjančios raiškos sąlygomis, nors kai kurie politiniai įvykiai (pvz., nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m.) šį procesą ženkliai veikė. Tad dabartinė periodizacija sudaryta remiantis pirmiausia vidine bažnytinių institucijų bei religinio gyvenimo kaita. Ji kartais sutampa su politiniais procesais bei įvykiais (pvz., 1940 ir 1990 m. lūžiai buvo lemiami ne tik valstybės, bet ir Bažnyčios gyvenimui), kartais sąlygoja pastaruosius (pvz., 1387 m. krikštas), kartais galiausiai nėra nuo jų tiesiogiai priklausomi (pvz., 1926 m. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas). Skirtingų konfesijų reikšmė ir įtaka istorijos būvyje gerokai keitėsi, tai atsispindi ir šioje knygoje. Pvz., stačiatikybė buvo išskirtinai reikšminga iki katalikiškojo krikšto priėmimo, vėliau jos reikšmė šalies religiniame gyvenime menko. Galiausiai bažnytinė Brastos unija sukūrė savitą konfesinę situaciją, kurioje stačiatikių raiška labai sumenko. Savo ruožtu nė iš tolo negalima lyginti liuteronybės bei kalvinizmo svarbos XVI a. ar pirmoje XVII a. pusėje su XVIII a. padėtimi. Rašant vientisą krikščionybės istoriją, nebeįmanoma skirti savarankiškų studijų atskiroms konfesijoms. Na, o Katalikų Bažnyčios įtaka moderniosios lietuvių tautos gyvenimui XIX a. ir jos kova su prievartiniu stačiatikybės diegimu tampa dominuojančiu atitinkamo laikotarpio istorinio naratyvo siužetu.

Reikia paminėti, jog ši knyga nėra konfesiškai angažuotas veikalas, jo autoriai nesivadovauja konkrečiomis ekleziologinėmis ar apologetinėmis prielaidomis. Jie, pripažindami egzistuojant neempirinį krikščionybės matmenį, savo dėmesį telkia į istorinę krikščionybės būtį, atvirą moksliniam tyrimui. Krikščionybės fenomenas yra kompleksiškas, todėl jis sklaidomas pasitelkiant įvairias tyrimų strategijas, pradedant mentalitetų bei procesų ir baigiant tradicine įvykių bei struktūrų istorija.

Nėra ką ir sakyti - kelių autorių darbas negali išvengti tam tikrų nelygumų, ar tai būtų stilistiniai, ar kylantys iš kiek skirtingų pažiūrų į istoriko amatą. Nemėginta tekstų per jėgą vienodinti. Be kita ko, autoriai susidūrė su amžina problema - kaip rašyti įvairuojančius mūsų senosios valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, o ir Lenkijos Karalystės, žmonių vardus. Vilniaus krašto gyventojų vardų formos tarpukariu irgi kito priklausomai nuo juos vartojusios kalbinės bendruomenės ir politinės situacijos. Pasiekti tad visiško vardų rašybos nuoseklumo nepavyko, vargu ar artimiausiu laiku tai kam nors ir pavyks.

Kiek įmanoma, knygoje laikytasi vienodo skirstymo į poskyrius, tačiau skyrių dėstomoji medžiaga kur ne kur reikalavo ir savitų padalų. Tam tikri pasikartojimai vienas po kito einančiuose skyriuose buvo neišvengiami kaip dėstymo jungtys, antra vertus, naujame kontekste tie patys jungiamieji įvykiai įgauna naujų prasmių.

Tartini ir keli žodžiai apie iliustracijas, sudėtas kiekvieno skyriaus pabaigoje. Iš anksčiausių istorinių epochų menkai teišliko vaizdinės medžiagos. Šią medžiagos stoką stengtasi kompensuoti vėlesnius požiūrius į tas epochas atspindinčiais vaizdais, neperžengiančiais LDK chronologinių rėmų. Norėta, kad visos iliustracijos tekstą padarytų ne tik vaizdesnį, bet ir teiktų papildomos informacijos.

Skyrius rašė: I - Darius Baronas; II - Mindaugas Paknys; III ir IV -Liudas Jovaiša; V - Eligijus Raila; VI ir IX - Paulius Subačius; VII ir VIII - Arūnas Streikus; II, III ir IV skyrių poskyrius apie stačiatikybę ir bažnytinę uniją parašė Remigijus Černius. Už iliustracijų parinkimą, komponavimą ir paaiškinimus atsakomybė tenka sudarytojui.

Galiausiai lieka maloni pareiga padėkoti už nuolatinį dėmesį ir paramą Vilniaus arkivyskupui kard. Juozui Audriui Bačkiui bei Telšių vyskupui Jonui Borutai SJ, o už kantrybę bei supratingumą Kultūros ministerijos ir Lietuvos tūkstantmečio direkcijos vadovybei.

 

2014-02-21 gsa

vertinga

2008-05-18 Minga

vertinga

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu