0
Ne Dievai: iš medikų gyvenimo, I-II dalys
19.99 InStock

Ne Dievai: iš medikų gyvenimo, I-II dalys

  • Nemokamas knygos pristatymas
Internetu: 19,99 €
Knygyne: 22,49 €*
Sutaupote: 2.50 € (12%)
NEMOKAMAS PRISTATYMAS
į Omniva ir LP Express terminalus bei pašto skyrius Lietuvoje
  • Pristatysime: per 2-26 val.*
Turime sandėlyje
Informacija

Ne Dievai: iš medikų gyvenimo, I-II dalys

  • Leidėjas: Santara
  • Išleidimo metai: 2016
  • Formatas: 15x24, minkšti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 632
  • ISBN ar kodas: 9789986868583

19.99 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

Jurgio Brėdikio beletristikos knygos "Ne Dievai: iš medikų gyvenimo" pagrindiniai herojai – Antanas, Paulius ir Emilis – dar besimokydami Kauno „Aušros“ gimnazijoje sutarė pasirinkti gydytojo profesiją. Karo ir pokario metų audros juos išskyrė: vieną nubloškė į Sibirą, antrą – į Vakarus, tačiau visi trys tapo chirurgais ir po kelių dešimtmečių vėl susitiko.


Knygoje kuriamos dramatiškos, intriguojančios jų ir gyvenime sutiktų Žmonių istorijos, apnuoginamos įsišaknijusios ydos – pataikavimas, pavydas, gobšumas, kerštas, prievarta. Atveriant vidinį gydytojų pasaulį, aptariami jų tarpusavio santykiai, medikų etikos, profesionalumo, atsakomybės, medicinos ateities problemos. Nevengiama ir egzistencinių temų: tikėjimo, meilės, likimo, laimės, gyvenimo prasmės.


Skaitytojas ne kartą pabuvos operacinėje, matys žmogų atkeliaujantį į šį pasaulį, pergyvens dėl skaudžios netekties, džiaugsis dėl išgelbėtos gyvybės ir sugrąžintos sveikatos.


Knygoje "Ne Dievai: iš medikų gyvenimo" realistiškai atsispindi netolima ir prieštaringa (istorinė) Lietuvos praeitis.

IŠTRAUKA

IŠTRAUKA



XXIII...

 

Paulių domino visos chirurgijos sritys. Nežinojo, kad netrukus jo dėmesį patrauks žaizdų gydymas, turbūt toks senas kaip žmonija. Vaikystėje jam per visą kūną pereidavo pagaugai matant, kai nuo žaizdos plėšiamas pridžiūvęs tvarstis.

Viskas prasidėjo nuo pagyvenusio ligonio iš kaimo. Beveik prieš mėnesį gelžgaliu užgavęs blauzdą, bet per darbus ūkyje vis nerasdavęs laiko atvykti į polikliniką. Sesutė nuėmė nešvarius prilipusius tvarsčius. Stipriai padvelkė kseroformu. Beveik visą blauzdą apimanti piktžaizdė sustorėjusiais, paraudusiais kraštais. Panašu į trofinę opą. Pirmiausiai Paulius apžiūrėjo, ar neišsiplėtusios blauzdos venos. Ne, venos geros. Gal žmogus serga cukralige? Veidas neįraudęs, odos atspalvis normalus.

- Ar daug skysčių geriate?

- Porą puodelių per dieną, sriubos lėkštę.

Tikriausiai diabetu neserga, pagalvojo Paulius, bet paskyrė ištirti cukraus kiekį kraujyje. Užgydyti tokią didelę opą reikės nemažai pastangų ir laiko.

- Teks gulti į ligoninę. Jei vaikščiosite, žaizda niekaip neužgis. Gydymas ilgas, reikės daug kantrybės.

Tačiau žmogelis į jokias kalbas nesileido.

- Kas be manęs namais, gyvuliais rūpinsis? - purtė galvą - Žmona serga, daugiau guli, nei vaikšto...

Patarti kasdien atvažiuoti perrišti žaizdą? Bet juk pacientui tektų beveik du kilometrus eiti iki autobusų stotelės! Ką daryti, galvojo Paulius, kai gydytojas žino, kaip gydyti, bet pacientas neturi sąlygų?! Neliko nieko kita, kaip išrašyti vaistų žaizdai plauti ir perrišti. Pamokė, kaip prižiūrėti koją, uždraudė naudoti kseroformą. Patarimą kuo daugiau gulėti aukščiau pakelta koja pacientas išklausė abejojančia veido išraiška.

Praėjo keli mėnesiai. Poliklinikos koridoriuje prie chirurgijos kabineto durų Paulius atpažino šį ligonį.

- Tai kur buvote dingęs?

- Atvežiau žmonelę parodyti. Atsirado gūželis pažastyje.

Moteris tik įėjusi nieko nelaukdama iš krepšelio ištraukė į laikraštį suvyniotus kiaušinius, baltą sūrį, dar kažką. Paulius bandė atsisakyti, baiminosi, kad bet kuriuo momentu kas nors gali įeiti. Bet ji buvo atkakli ir pati paslėpė atneštas gėrybes stalo spintelėje. Pauliui neliko nieko kita, tik padėkoti. Apžiūrėjo moterį, nieko bloga nerado. Knietėjo kuo greičiau sužinoti apie senuko blauzdos opą.

- Kaip jūsų koja?

- Puikiai, - džiaugsmingai sužibėjo žmogelio akys, ir Paulius vos spėjo atitraukti savo ranką, kurią puolė bučiuoti.

Kilstelėjo kelnių klešnę. Buvusi opa padengta melsvokos spalvos nauja odele. Paulius labai nustebo: taip greitai užsitraukė žaizda, kuri turėjo visus lėtinės trofinės opos požymius!

- Dariau, kaip patarėte. Tačiau negijo. Vis labiau skaudėjo ir kraujavo. Kaimynas patarė pamėginti kartuoklę. Kai tik pradėjau kartuoklės lapus kloti ant žaizdos, nustojo skaudėti, atslūgo patinimas, žaizda ėmė valytis.

- O mano skirtų vaistų nebenaudojote? -Turiu dar jų, daktarėli...

Pauliui kartuoklė sukėlė daug minčių. Gal atsitiktinumas? O jei ne?

- Kaipgi atrodo ta kartuoklė?

- Nedidelis, gal metro aukščio augalas. Lapai dideli ir gražūs, tokie, kaip vaikai piešia širdį. Anksčiau nežinojau, kad jie gali padėti, nors tėvų namuose kartuoklės kartu su vynuogėmis vyniojosi prie sienos.

Po darbo, žvelgdamas pro kambario langą į vakaro prietemoje vis blunkančius šakotų pušų kontūrus, Paulius negalėjo užmiršti šio paciento. Ne gydytojui, o paprastam kaimynui patarus užgijo užleista opa! Gal amžiais išmėginta ir iš kartos į kartą perduota gydymo priemonė nėra naujiena liaudies medicinos žinovams! Gal panaudoti kitiems pacientams?

Pirmiausia reikėtų žinoti, kokių veikliųjų medžiagų turi kartuoklė, ir jos poveikį vertinti pagrįstais objektyviais žaizdos būklės rodmenimis. Klausimų kilo vis daugiau, didėjo ir Pauliaus pasiryžimas išaiškinti viską, kas susiję su kartuoklė. Kai skyriaus vedėjas paklausė, kada Paulius norėtų atostogauti, jis nusprendė neatidėlioti.

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu