Dainius Gintalas (g. 1973 m. vasario 7 d., Slabadėlė) – lietuvių poetas, vertėjas, literatūros ir meno kritikas, libretų autorius.
Poeto vaikystės bičiulis Ramūnas Bielevičius prisimena galvojęs, jog literatu Dainius tikrai nebus – mokykloje iš lietuvių kalbos jis rinko ne pačius geriausius pažymius. Bendraklasiai galvojo, kad jis taps arba veterinaru, arba krepšininku, tačiau viską pakeitė į Daugus mokytojauti atvykęs lietuvių kalbos mokytojas Algirdas Kalėda. Nuo tada bičiuliai Dainius ir Ramūnas ėmė kurti poeziją, bet kadangi „kaimui užtenka vieno poeto“, Ramūnas visus laurus atidavė Dainiui.
1991 m. baigęs Daugų vidurinę mokyklą, Dainius Gintalas studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. 1997 m. pasirodė debiutinė poezijos rinktinė „Angis“. 1998 m. pagal meno istorijos magistrų rengimo programą studijavo Vilniaus Dailės akademijoje. Galbūt dėl šios priežasties Dainiaus Gintalo poezija yra išskirtinai vizuali ir labai taupi. Maždaug kas dešimtmetį poezijos rinktinę pristatantis poetas tekstuose tyrinėja žmogaus sąmonės ir pasąmonės fenomenus, traumines patirtis, nebijo atskleisti slapčiausias manijas ir aistras.
Literatūra – ne vienintelė meno sritis dominanti poetą. Nuo 2000 m. jis organizuoja neprofesionalų meno festivalį „Maskoliškių meno frontas“. Buvusiame tvarte jis įkūrė „Tvarto galeriją“, yra surengęs keturias fotografijos parodas, kuriose įprasmino Lietuvos mažosios architektūros palikimą – kaimo išvietes.
Rašymas taip pat neapsiriboja eilėraščiais. Dainius Gintalas yra sukūręs libretus operoms „Donoras“, „Izadora“, „Žuviaganys“, taip pat rašo eilėraščius vaikams bei verčia poeziją (Henri Michaux, Blaise Cendrars, René Charoir) ir prozą (išvertė Georges Bataille romaną „Dangaus žydrynė) iš prancūzų kalbos.
Dainiaus Gintalo kūrybą grindžiama gilia ir savita filosofija, kurią poetas vadina chtoniškąja vaizduote. Joje pasaulio netvarka, chaosas, gaivališkumas suvokiami kaip tam tikra tvarka, struktūruojanti žmogaus vidinius išgyvenimus ir lemianti jo sąmonės daugiasluoksniškumą. Poetas mano, kad kaip bebūtų paradoksalu, tai padeda žmogui siekti harmonijos ir dvasinio saugumo. Jis įsitikinęs, kad poezija neturi būti budistinis atsiribojimas nuo pasaulio. Ji turi žmogų aktyviai budinti, o meno paskirtis – griauti žmogaus robotiškumą, išlaisvinti jį.
Kiekviena poeto kūrybos rinktinė – literatūrinis įvykis. Tą patvirtina ir įvairūs apdovanojimai. 2007 m. pasirodžiusi „Boa“ pelnė Jaunojo jotvingio premiją ir Literatūrinės skrybėlės prizą, o 2016 m. išleista „Adatos“ tapo Metų poezijos knyga ir pateko tarp dvylikos kūrybiškiausių metų knygų, buvo apdovanota J. Lindės-Dobilo premija.
