Erika Umbrasaitė

Joje moteris atvirai pasakojo apie ją užklupusį krūties vėžį ir kovą su klastinga liga. Knygoje net į pačius rimčiausius dalykus stengiamasi žvelgti optimistiškai, o nuo liūdesio ir baimės gelbėtis šypsena ir šiek tiek ironijos. Knyga pagrįsta kasdien du metus rašytu dienoraščiu, kuris atspindi dviejų ligos metų patirtį ir itin asmeniškus rašytojos išgyvenimus. Knyga susilaukė ne tik keleto leidimų, bet ir tęsinio - „Vienos krūties istorija. Moteris, katė ir mėnulis“.

Įveikusi vėžį, rašytoja nusprendė viską gyvenime pradėti nuo nulio. Ji pasiryžo išpildyti seną svajonę ir iškeisti sostinės šurmulį į mažo kaimelio Prancūzijos pietvakariuose ramybę. Apie šią šalį ji svajojo nuo vaikystės ir nusprendė, kad atėjo laikas šį sumanymą įgyvendinti. Kaip pati juokauja, daugelis važiuoja į užsienį užsidirbti, o ji vyko… išleisti Lietuvoje uždirbtų pinigų, nes pirmieji įsikūrimo mėnesiai naujoje šalyje pareikalavo asmeninių santaupų. Tačiau čia ji galėjo išpildyti seną savo svajonę - atidaryti meno galeriją.

Susipažinusi ir susigyvenusi su prancūziško gyvenimo ritmu, Erika Umbrasaitė įspūdžius sudėjo į trečiąją savo knygą „Prancūzija Mon Amour“. Tai pasakojimas apie prancūzišką gyvenimo būdą ir kaip prie jo sekėsi pritapti lietuvei. Knygoje pasakojama kaip mėgautis mažais gyvenimo teikiamais malonumais ir mažiau galvoti apie ateitį. Knyga skirta tiems, kurie nori išmokti gyventi čia ir dabar.

Į Prancūziją moteris išvyko su savo gyvenimo draugu Jurgiu Juciumi ir sūnumi Jokūbu. Sūnaus tėvas, ir buvęs Erikos Umbrasaitės vyras, Ričardas Jarmalavičius visuomet buvo greta, lankydavo sūnų Prancūzijoje. Autorė juokauja, kad jie tarsi prancūziška šeima – ji ir trys jos vyrai. Pačią Eriką jos knygos pristatyme Vilniuje dalyvavęs Prancūzijos ambasadorius pavadino šios šalies piliete, tik be paso.