0

Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. - XX a. pradžia)

  • Nuolaida knygai -31%
Internetu: 8,99 €
Knygyne: 12,89 €*
Sutaupote: 3.90 € (31%)
  • Pristatysime: per 3-6 darbo dienas*
Informacija

Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. - XX a. pradžia)

  • Leidėjas: Diemedžio leidykla
  • Išleidimo metai: 2008
  • Formatas: 18x25, kieti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 292
  • ISBN ar kodas: 9789986231424

8.99 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

Kolektyvinė studija yra skirta istorikams ir visiems besidomintiems Vilniaus praeitimi. Tai kompleksinis mokslinis sociotopografinis Lukiškių raidos nuo priemiesčio iki sudėtinės miesto dalies istorijos tyrimas, kuris paremtas literatūra ir naujai į mokslinę apyvartą įtrauktais pirminiais šaltiniais. Studijoje aptariama ir analizuojama vietovės topografija ir erdviniai pasikeitimai, visuomeninė stratigrafija, ūkinė konjunktūra, visuomeninė-luominė struktūra, profesinis užimtumas ilgoje istorinėje distancijoje.

ĮVADAS


Dabar miesto centre atsidūrusios Lukiškės ilgą laiką buvo žinomos kaip vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, o tiksliau - vietovė šalia miesto. Tai viena neapibrėžčiausių, nemažai ginčų ir problemų kėlusių teritorijų, kuri dėl savo geografinės padėties buvo pasmerkta anksčiau ar vėliau tapti sudėtine miesto dalimi. Su Lukiškėmis buvo ir tebėra susiję nemažai istorinių įvykių, svarbių ne tik Lietuvos sostinei, bet ir visai valstybei bei su ja susijusioms ir šiame mieste gyvenančioms įvairioms tautoms. Šis istorinis Vilniaus priemiestis su XVI-XIX a. susiformavusiu ir suformuotu gatvių bei gatvelių tinklu, užstatymu ir gamtos reljefu vertintinas ir kaip istorinis urbanistinis paveldas.

Rašant apie Lukiškes, viena svarbiausių problemų - nustatyti, kas yra Lukiškės, kokios jų ribos, nes per daugiau kaip pusšešto šimto metų, kai jos pirmą kartą buvo paminėtos istoriniuose šaltiniuose, jų ribos iš esmės niekad nebuvo visiškai aiškios. Visais amžiais traktuojamos labai įvairiai, tuo labiau kad seniausi dokumentai, gal tiksliau apibūdinantys jų ribas, matyt, dingo 1655 m. rugpjūčio pradžioje. Vis dėlto Lukiškės istoriniu požiūriu turėtų būti suprantamos plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme jos apimtų teritoriją, apibrėžiamą maždaug nuo dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto T. Vrublevskio, L. Stuokos-Gucevičiaus ir Benediktinų gatvėmis, tai yra

palei buvusias pilies ir miesto sienas iki buvusių Vilniaus vartų, o nuo jų maždaug dabartinėmis Palangos, K. Kalinausko, M. K. Čiurlionio ir Geležinio Vilko gatvėmis, Laisvės prospektu iki Lazdynų tilto bei Neries upės tarp minėtų tiltų3. XVII ir kai kuriuose XVIII a. planuose irgi žymima gerokai platesnė teritorija, turinti Lukiškių vardą nei dabar mums įprasta, tai yra Lukiškėmis plačiąja prasme.

Bet, regis, neabejotinai populiariausiai tiek istoriniu, tiek ir dabartiniu požiūriu Lukiškės suprantamos siaurąja prasme, tai yra kaip esančios maždaug toje Vilniaus teritorijoje, kurią dabar riboja A. Goštauto ir Vilniaus g. nuo Žaliojo tilto iki sankirtos su Benediktinų g., nuo jos atgal iki Palangos g., ja iki Pylimo g., o šia iki Pamėnkalnio g. (abi pusės), Pakalnės g. (abi pusės), nuo jos Geležinio Vilko g. atkarpėlė iki sankirtos su A. Goštauto g.4 Todėl darbe šiai teritorijai ir bus skiriamas pagrindinis dėmesys.

Šio tyrimo tikslas - apžvelgti dabar centrinėje Vilniaus dalyje esančių Lukiškių istorinę raidą. Faktiškai iki

XIX a. pradžios ši į vakarus nuo Sen-miesčio, palei Neries upę iki Vingio parko esanti teritorija buvo vadinama Lukiškėmis ar Lukiškių priemiesčiu. Vėliau, XIX a., ši teritorija vis intensyviau buvo traukiama į Vilniaus urbanistinę struktūrą, palaipsniui padarant ją viena sudėtinių ir kartu centrinių miesto dalių, kurioje vis gausiau koncentravosi gamyklos ir dirbtuvės bei įvairios miesto ir Rusijos valstybinės įstaigos. XIX a. vid. šioje teritorijoje, tarp dabartinio Pamėnkalnio (dažnai neteisingai vadinamo Tauro kalnu) ir Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios buvo įrengta turgavietė, kuri iki pat Vilniaus įtraukimo į Lenkijos Respublikos sudėtį buvo didžiausia miesto prekyvietė. Lenkų valdžia buvo numačiusi ir pradėjusi įgyvendinti šios aikštės rekonstrukciją, norėdama paversti ją viena centrinių miesto aikščių ir sutvar-kyti aplink ją esančias teritorijas. Galutinai šiuos planus realizavo sovietų valdžia, pavadinusi aikštę Lenino vardu ir pradėjusi čia minėti savo ideologizuotas valstybines šventes.

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu