0

Panemuniais, pamariais iki Baltijos

  • Nuolaida knygai -30%
Internetu: 7,39 €
Knygyne: 10,49 €*
Sutaupote: 3.10 € (30%)
  • Pristatysime: per 12-48 val.*
Turime sandėlyje
Informacija

Panemuniais, pamariais iki Baltijos

  • Leidėjas: Algimantas
  • Išleidimo metai: 2018
  • Formatas: 17x24, minkšti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 120
  • ISBN ar kodas: 9786094230288

7.39 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

Knyga "Panemuniais, pamariais iki Baltijos" turėtų pasitarnauti vykstantiems iš Kauno – tarpukario Lietuvos laikinosios sostinės link Baltijos jūros – ir Palangos – dabartinės Lietuvos vasaros sostinės.


Siūloma važiuoti vaizdingiausiu Lietuvos turistiniu maršrutu - nuo Kauno dešiniuoju Nemuno krantu ir apžiūrėti pakelės turistines vertybes: Raudondvario. Panemunės, Raudonės pilis, Seredžiaus, Veliuonos piliakalnius, Belvederio, Veliuonos, Jurbarko dvarus, legendinį Rambyno kalną, - reikšmingus mūsų istorijos paveldo objektus.


Kol kas dar turistiniais dirvonais galima vadinti Kuršių marių pakrantes. Knyga siūlo apžiūrėti tų pakrančių dalis, esančias Šilutės, Klaipėdos rajono teritorise. Daug atradimų turistų laukia Šilutėje, Rusnėje, Ventėje, Drevernoje, Lietuvos Venecijoje – Minijos žvejų gyvenvietėje.


Daug turistinių naujovių aprašoma Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, Neringoje.


Knyga "Panemuniais, pamariais iki Baltijos" gausiai iliustruota spalvotomis nuotraukomis, žemėlapiais.


Ištrauka


KAUNO MIESTAS


Miesto herbas – raudoname fone pavaizduotas baltas tauras su auksiniu kryžiumi tarp ragų, žinomas jau nuo XV a. iš išlikusių miesto antspaudų. Tauras simbolizuoja jėgą, garbę, taurumą ir pabrėžia Kauno reikšmę Lietuvos istorijoje.

                           

KAUNAS   antras pagal dydį Lietuvos miestas prie Nemuno ir Neries santakos. Jame gyvena apie 307 tūkst. žmonių. Miesto istorija skaičiuojama nuo 1361 m., kai Kauno  vietovardis paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašančioje kryžiuočių žygius į Lietuvą. Kryžiuočių antpuoliai aprimo tik po Žalgirio mūšio (1410 m.). Kaunas pradėjo sparčiau augti: plėtėsi prekyba, suklestėjo amatai. Pradėjo plėstis Kauno prekybiniai ryšiai su Vakarais. Tam didelės reikšmės turėjo Hanzos (Hanse)   Šiaurės Vokietijos miestų prekybinės sąjungos atstovo paskyrimas Kaunui. Dabar kasmet viena didžiausių miesto švenčių – gegužės antrojoje pusėje  vykstančios Kaune šventės – Tarptautinės Hanzos dienos.

Tačiau XVII–XVIII a. švedų kariuomenė, gaisrai, maro epidemijos, 1812 m. Napoleono armijos įsiveržimas visiškai nualino miestą. XIX a. viduryje tapęs carinės Rusijos gubernijos centru, Kaunas vėl kiek ūgtelėjo – steigėsi pirmosios pramonės įmonės, bibliotekos, muziejus, teatras ir kt. 1897 m. Kaunas jau turėjo 71 tūkst. gyventojų.

1920–1939 m. Kaunas laikinoji Lietuvos sostinė, nes Vilnius buvo Lenkijos okupuotas. Laikinoji sostinė per trumpą laiką tapo moderniu europietišku miestu, įgavo savitą modernizmo stilių, paįvairintą tautinės kultūros detalėmis. Tuo laikotarpiu miestas gerokai išaugo: jame gyveno iki 150 tūkst. žmonių, pastatyta nemažai reikšmingų architektūriniu požiūriu administracinių, kultūrinių ir gyvenamųjų pastatų. Tai Banko rūmai (1928 m., archit. M. Songaila, Maironio g. 25), muziejų kompleksas (1936 m., archit. V. Dubeneckis, K. Reisonas, K. Kriščiukaitis,  K. Donelaičio g. 64), Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (1938 m., archit. V.LandsbergisŽemkalnis, K. Donelaičio g. 8), Teisingumo ministerija (1930 m., archit. E. Frykas, L. Sapiegos g. 5), Karininkų ramovė (1937 m., archit. S. Kudokas, A. Mickevičiaus g. 19). Nuo Soboro žingsniuodami Laisvės alėja, kairėje prieisite „Pieno centro“ rūmus (Laisvės a. 55), kurie pastatyti 1931 m. pagal architekto V. LandsbergioŽemkalnio projektą. Paryžiaus tarptautinėje parodoje tų rūmų projektas 1937 m. apdovanotas bronzos medaliu. Dėl tokių laikinosios sostinės bruožų daug kas Kauną vadina lietuviškiausiu Lietuvos miestu.

Laikinosios sostinės simbolis – Istorinės prezidentūros rūmai sodelyje tarp Vilniaus ir Gimnazijos gatvių. Prezidentūra pradėta statyti 1846 m. kaip privatus gyvenamasis namas, nuo 1876 m. priklausė carinei Kauno gubernatūrai. Pirmojo pasaulinio karo metais joje kurį laiką gyveno Vokietijos kaizeris. 1919–1940 m. čia veikė Lietuvos prezidentūra, įrengtas prezidento Antano Smetonos butas. 1996 m. prie Prezidentūros pastatytos trijų tarpukario – pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentų skulptūros: A. Smetonos (skulpt. A. Vaura), A. Stulginskio (skulpt. V. Narutis) ir K. Griniaus (skulpt. S. Žirgulis).

Galite pasirinkti, ką aplankyti ir apžiūrėti populiariausiuose Kauno turistiniuose rajonuose: Senamiestyje, Naujamiestyje. Čia apibūdinti tik pagrindiniai objektai – ryškiausios pažintinės vertybės..


SENAMIESTIS

Senamiestis – šiuolaikinio Kauno lopšys. Tai teritorija pačioje Nemuno ir Neries santakoje: pilis, Rotušės aikštė, aplink ją esančios gatvės. Čia  susitelkę daug reikšmingų  miesto architektūros paveldo vertybių. Dabar tai pagrindinė miesto svečių traukos zona. Senamiestis nedidelis, bet jaukus, gražiai sutvarkytas. Gal tik dviejų upių santaka dar netapo Kauno Senamiesčio širdimi, o galėtų, juoba Santakos forma ir primena širdį...


Pirmiausia apžiūrėkite pilį, pirmą kartą paminėtą 1361 m., dėl svarbios strateginės padėties kryžiuočių ne kartą pultą, sugriautą. Legendos pasakoja, kad po pilimi yra didžiuliai požemiai, kuriuose miega užburti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kariai. Kartais iš ten girdėti stuksenimai, kariškos komandos. Kariai išeisią ginti miesto, jei mūsų kraštui ateis labai sunkūs laikai…Pastaraisiais metais į pilies požemius įleidžiamos ekskursijos. Pasklido kalbos, kad kai kurie ekskursantai požemiuose matė ar bent jautė vaiduoklių dvelksmą, kai kurie pajuto neigiamų emocijų dėl ten, esą, susikaupusios neigiamos energetikos – požemiuose per ilgus amžius buvo nukankinta nemažai žmonių...

2011 m. iš dalies rekonstruota Kauno pilis pagal projektą “Pilies atkūrimas ir pritaikymas visuomenės poreikiams” sukėlė daug kontroversinių nuomonių: vieni pritarė pasikeitusiam pilies vaizdui, kiti jį aštriai kritikavo. Apžiūrėkite ir patys įvertinkite.

Visai šalia pilies stovi didžiulė tamsiai raudonų plytų Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir Kauno bernardinų vienuolynas (Papilio g. 9). Dabartiniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia pastatyti XVI a. pr. Bažnyčiai per istoriją ne itin sekėsi: 1603 m. apnaikino gaisras, 1656 ir 1659 m. – Maskvos kariuomenė, 1812 m. – Napoleono kariai, sovietmečiu bažnyčioje įrengtas sandėlis. Nepaisant visų negandų, bažnyčios ir vienuolyno ansamblis išlaikė ryškius gotikos bruožus, nors jau ir paveiktas renesanso (dvilypės arkos formos sienų nišos). Įspūdingas bažnyčios ir vienuolyno ansamblis restauruojamas.

Pasižvalgę nuo pilies aikštės pamatysite grakštų Kauno „baltosios gulbės“ kaklą – šviesų Rotušės bokštą, išsišovusį viršum senamiesčio stogų. Ton pusėn ir patraukite. Rotušės aikštė – viduramžių Kauno branduolys. Tada joje vykdavo turgūs, įvairios iškilmės, būdavo baudžiami nusikaltėliai. Aikštė pradėjo formuotis XV a. Iš pradžių joje buvo statomi mediniai namai, bet dėl gaisrų pavojaus ir plintant vakarietiškos architektūros madoms, palaipsniui daugėjo mūrinių pastatų.  Rotušės  kertinis akmuo padėtas 1542 m. Dabartinė Rotušės išorė susiformavo per 1771–1780 m. rekonstrukciją pagal iš Čekijos kilusio architekto J. Matekerio projektą. Vyraujantys grakščios Rotušės baroko elementai saikingai susipynė su ankstyvojo klasicizmo bruožais. Bokštas paaukštintas iki 53 metrų. Paskutinį kartą senoji rotušė buvo rekonstruojama 1968–1973 m. (archit. Ž. Simonaitis). Čia įrengti Santuokų rūmai ir Keramikos muziejus. Rotušėje vyksta reprezentaciniai  miesto renginiai.

Apžiūrėję rotušę, ratu apeikite aikštę. Aikštės šiaurrytiniame kampe Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Didžiulis netinkuotų plytų statinys – brandžios gotikos formų statinys. Manoma, kad bažnyčios statyba pradėta Vytauto laikais ir tęsėsi iki 1660 m. Interjeras įrengtas vėlyvojo baroko stiliumi. Išsiskiria 1775 m. padarytas centrinis altorius su dvylikos apaštalų skulptūromis (skulpt. T. Podhaiskis), XVII a. raižytas medinis altorius su paveikslu „Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų“. Katedroje palaidotas kardinolas V. Sladkevičius. Išorinėje katedros sienoje iš Vilniaus gatvės pusės – poeto ir kunigo Maironio granitinis mauzoliejus.

Šalia Arkikatedros stovi namas (Valančiaus g. 6), kuriame gyveno kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920–2000).

Kauno jėzuitų vienuolynas ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia (Rotušės a. 9). Bažnyčia pradėta statyti 1666 m., nebaigta sudegė, 1720–1725 m. atstatyta vėlyvojo baroko stiliumi. Carinės Rusijos metais paversta cerkve. Jėzuitai ją atgavo 1923 m., vienuolyną paaukštino dviem aukštais. Sovietmečiu bažnyčia ir vienuolynas vėl uždaryti. Tikintiesiems grąžinti 1990 m. Vienuolyno rūmuose veikusioje kolegijoje 1819–1823 m. dėstė lenkų poezijos klasikas, tuo metu ką tik baigęs Vilniaus universitetą Adomas Mickevičius.

Maironio namas (Rotušės a. 13) – Dviaukščiai mūriniai rūmai XVIII a. priklausė Kauno teismo seniūnui S. Siručiui. Maironis pastatą nusipirko 1910 m ir jame ilgą laiką gyveno, eidamas Kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. Dabar name – Maironio lietuvių literatūros muziejus. Priešais jį 1977 m. atidengtas Maironio paminklas (skulpt. G. Jokūbonis, archit. K. Šešelgis).

Kauno arkivyskupijos kurija (Rotušės a. 14a). Jos užnugaryje   Santakos parkas, kuriame 2011 m. atidengtas paminklas popiežiui, palaimintajam Jonui Pauliui II (skulpt. Krokuvos dailės akademijos prof. Czeslaw Dzwigaj). Pirmasis popiežius ne italas per daugiau kaip keturis šimtus metų Jonas Paulius II pagarsėjo užsienio vizitais ir suteikė naujos jėgos katalikų bažnyčiai. Jonas Paulius II buvo didelis Lietuvos bičiulis, mūsų krašte lankėsi 1993 m., laikė mišias Kauno Santakoje, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių.


Kauno kunigų seminarija su Švč. Trejybės bažnyčia (Rotušės a./Trakų g. 1). Bažnyčia statyta 1625–1634 m., vėlyvojo renesanso stiliaus. Nuo 1864 m. Žemaičių vyskupijos centre (M. Valančiaus g. 6) rezidavo Žemaičių vyskupas, rašytojas Motiejus Valančius (1801–1875). Rotušės aikštėje prie seminarijos sienos pastatytas paminklas M. Valančiui (skulpt. Leonas Žuklys, archit. Algimantas Sprindys ir Leonas Vaitys, 2005 m.). Skulptūra vaizduoja vyskupą, tarsi išėjusį pasivaikščioti, pasidairyti po Rotušės aikštę... Statulos aukštis siekia keturis metrus. Ją Kaunui padovanojo JAV lietuvis, gydytojas Rimvydas Sidrys.


Paėjėkite Aleksoto gatvele, šalia Jėzuitų bažnyčios, link Nemuno ir pateksite tarsi į kokią oazę. Prieš akis iškyla gotikinis Vytauto bažnyčios bokštas. Manoma, kad bažnyčios statybą fundavo Vytautas Didysis 1400 m., atsidėkodamas Viešpačiui už išsigelbėjimą Vorsklos mūšyje su totoriais. Veikiausiai tai pirmoji katalikų bažnyčia Kaune. Joje nuo 1920 m. iki 1932 m. kunigavo ir šalia nuomojo butą lietuvių literatūros klasikas Juozas TumasVaižgantas. „Dėdžių ir dėdienių“ gimtinėje, Vaižganto namuose, dabar muziejus (Aleksoto g. 10).

Nuo Vytauto bažnyčios atsisukite atgal link Rotušės aikštės ir prieš akis jums visu grožiu tarsi kokie vargonai kyla Perkūno namai (Aleksoto g. 6). Tai bene gražiausias gotikos stiliaus civilinės paskirties statinys Lietuvoje. Pagal padavimą kažkada jame rasta nežinia iš kur atsiradusi pagoniško lietuvių dievo Perkūno statula. .


Pasivaikščiokite išradingai sutvarkyta Vilniaus gatve, kuri atiduota pėstiesiems. Joje galite rasti jaukių, originalaus interjero kavinių. Jei norite apžvelgti senojo Kauno panoramą, pereikite Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltu į kitą Nemuno pusę ir Aleksoto šlaitu pakilkite funikulieriumi į kalną. Funikulieriai – Kauno fenomenas. Tai trumpas geležinkelis su lynine trauke, įrengiamas stačiuose šlaituose keleiviams vežti. Aleksoto funikulierius įrengtas 1935 m., Žaliakalnio – 1931 m. asmeniniu prezidento Antano Smetonos rūpesčiu. Pakilę į Aleksoto kalną (Nemuno viršutinę terasą), nuo apžvalgos aikštelės galėsite pasidairyti po Senamiesčio panoramą. 2011 m. pavasarį Aleksoto funikulierius buvo remontuojamas.


NAUJAMIESTIS

Naujamiestis – teritorija į rytus nuo Senamiesčio, viena savo kraštine nusidriekusi iki Žaliakalnio šlaitų, kita – Nemuno pakrante, o pietryčiuose atsiremianti į geležinkelio stotį, pradėjo kurtis XIX a. vid., kai Kaunas 1843 m. tapo carinės Rusijos gubernijos centru. Pagrindinė jo ašis – Laisvės alėja, kurios kontūrai atsirado 1871 m. miesto užstatymo plane. Centrinę gatvę statmenai kirto taip pat tiesios gatvės. Taigi Naujamiestyje susiformavo taisyklingas stačiakampių kvartalų tinklas.


LAISVĖS ALĖJA ir šiandien yra reprezentacinė Kauno gatvė, 1982 m. rekonstruota, paversta pėsčiųjų bulvaru. Apie 1,5 km ilgio pėsčiųjų zona nuo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios iki sankirtos su E. Ožeškienės gatve išklota įvairaus dydžio ir piešinio betono plokštėmis, pastatyta originalios formos šviestuvų, vasarą tarp liepų, kurios nusidriekia dviem eilėmis per visą alėjos ilgį, mirga gėlės, tarp jų stovi  suoleliai. Spalvingi namų fasadai, įvairios vitrinos.

Pačioje pėsčiųjų zonos pradžioje – buv. carinės armijos karinės miesto įgulos cerkvė – neobizantiškas soboras (archit. K. Limarenka, 1893 m.), nūnai vėl tapęs Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia. Šalia, Nepriklausomybės a. 12, – M. Žilinsko dailės galerija (archit. E. Miliūnas). Joje galite išvysti tautiečio iš Berlyno Mykolo Žilinsko (1904–1992) Lietuvai dovanotus paveikslus.

Nuo Nepriklausomybės aikštės prasideda reprezentacinė Laisvės alėjos dalis – tarpukario ir pokario Kauno simbolis. Kas iš senųjų kauniečių neprisimena „Metropolio“ restorano (Laisvės al. 68), kuriame mėgdavo lankytis prezidentas A. Smetona, rinkdavosi karininkai, dainavo kandus kupletistas, garsusis šlagerių karalius Danielius Dolskis (1891–1931). Apie tai primena piešais „Metropolį“ 2007 m. pastatyta dainininką vaizduojanti skulptūra (skulpt. Romas Kvintas

Eidami toliau pėsčiųjų bulvaru, prieisite Kauno valstybinį akademinį dramos teatrą (Laisvės a. 71), Kauno valstybinį lėlių teatrą (Laisvės al. 87a). Atokiau nuo gatvės, žaliame skverelyje, tarp medžių pasislėpęs Muzikinis teatras (Laisvės al. 91). Pirmojo Kauno teatro rūmai pastatyti 1890–1892 m. Valstybės  teatre 1920 m. gegužės 15 d. įvyko Lietuvos Steigiamojo seimo pirmasis posėdis.

1940 m. čia susirinkęs vadinamasis Liaudies seimas paskelbė apie tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje. Tai buvo iš Maskvos surežisuotas politinis spektaklis. Faktiškai Lietuvos sovietizacija nulemta kur kas anksčiau – 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutarties slaptuoju protokolu, pagal kurį Lietuva atsidūrė Sovietų Sąjungos interesų zonoje. To lemtingo mūsų istorijai politinio spektaklio režisieriai – kruviniausi XX a. diktatoriai Stalinas ir Hitleris. Sovietinis genocidas neužgniaužė laisvės troškimo. Apie tai byloja ilgametis pokario partizanų pasipriešinimas svetimai valdžiai, vėliau – tylioji rezistencija ir patriotų aukos.

Vienas tokių – kaunietis Romas Kalanta,  Muzikinio teatro sodelyje susideginęs 1972 m. gegužės mėnesį. „Kam aš gyvenu? Tai sistemai, kuri neleidžia man gyventi? Verčiau nusižudyti savo paties rankomis“, – rašė atsisveikinimo laiške Romas Kalanta. Po R. Kalantos laidotuvių Kaune kilo masinės antisovietinės demonstarcijos, buvo suimta daug jų dalyvių...R. Kalantos atminimui skulpt. Robertas Antinis sukūrė originalų paminklą (2002 m.). Ryškiausias to originalumo bruožas – paminklas horizontalus, jis tarsi pasklidęs ant žemės miesto sodo pavėsyje. Gal todėl jo pavadinimas – „Aukos laukas“. Devyniolika metalinių riedulių, pasklidusių tame lauke, simbolizuoja devyniolika R. Kalantos gyvenimo metų.

Priešais Muzikinį teatrą stilingame rūme (Laisvės al. 96) įsikūrusi miesto Savivaldybė. Šis pastatas pastatytas 1939 m. pagal architektų A. Funko, A. Lukošaičio, B. Elsbergo projektą. Šalia stovi 1990 m. atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas (skulpt. V. Grybas). O kitoje savivaldybės pusėje (Laisvės al. 90) dar vienas išsišokėlis – seno namo stiklinis antstatas, pramintas stikloidu,  kažkaip paslaptingai atsiradęs ir sukėlęs piktą erzlį, nes suprojektuotas atsietai nuo aplinkos, darko kultūros vertybę – Kauno Naujamiestį. O gal tai buvo eksperimentinis bandymas, kaip reikėtų sumoderninti Laisvės alėją? Nevykęs bandymas…

Centrinio pašto rūmai (Laisvės al. 102, 1932 m., archit. F.Vizbaras). 2017 m. šalia pašto pastatytas paminklas pirmajam Kauno  burmistrui (19211931 m.) Jonui Vileišiui (skulpt. K. Balčiūnas).


VIENYBĖS AIKŠTĖ. Jei prie Laisvės alėjos fontano pasuksite S. Daukanto gatve Žaliakalnio link, pateksite į Vienybės aikštę, kuri čia pat, prisišliejusi prie lygiagrečios Laisvės alėjai K. Donelaičio gatvės. Aikštės centre stovi Lietuvos nepriklausomybės memorialas. 1989 m. minint Vasario 16ąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną, atstatytas Laisvės paminklas (skulpt. J. Zikaras, 1928), po metų ta pačia proga – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę – piramidė, sukrauta iš mūsų krašto laukų akmenų (skulpt. J. Zikaras). Šie paminklai buvo sugriauti sovietinės okupacijos metais, sunaikinta žymių žmonių alėja su jų skulptūriniais biustais. Turistinė aikštės įžymybė – varpų bokštas, kuriame rengiami varpų muzikos koncertai. 2006 m. Kauno karilionas (suderintų varpų komplektas) atnaujintas, dabar jį sudaro 49 varpai, iš kurių didžiausias sveria vieną toną.

Muziejų kompleksas – tai Vytauto Didžiojo karo muziejus, vienas iš turtingiausių istorijos eksponatų, ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kuriame saugomi dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūriniai, daug kitų meno vertybių. Čiurlioniškų motyvų pamatysite prie muziejaus stovinčioje Vlado Vildžiūno skulptūroje „Trys karaliai“. Kitoje V. Putvinskio gatvės pusėje – dailininko A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir kolekcijų muziejus. Jame eksponuojama visame pasaulyje išgarsėjusi dailininko pradėta rinkti suvenyrinių velnių kolekcija.

Vienybės aikštėje, šalia buvusių Ministrų kabineto rūmų, pastatytas paminklas Stasiui Lozoraičiui (19241994) diplomatui, kandidatavusiam į Lietuvos prezidentus (skulpt. Juozas Šlivinskas). Ne mažiau nusipelnęs Lietuvai ir jo tėvas, taip pat Stasys Lozoraitis (18981983), nuo 1940 m. vadovavęs  užsienyje pasilikusioms Lietuvos atstovybėms. Tad galima laikyti, kad tai paminklas Lietuvos diplomatams tėvui ir sūnui Lozoraičiams.


Nuo Kauno simbolio – fontano Laisvės alėjoje eidami į priešingą pusę netrukus prieisite Nemuną ir jo senvagę. Prieš akis – sala, kuri ypač pasikeitė per pastaruosius dvejus metus. Čia Europos krepšinio 2011 –ųjų metų čempionatui pastatyta moderni Žalgirio arena, gražiai sutvarkyta aplinka, į salą nutiestas dar vienas tiltas. Viena moderniausių miesto vietų, esanti šalia Karaliaus Mindaugo prospekto.


Viena iš Naujamiesčio magistralių – VYTAUTO PROSPEKTAS. Čia, Ramybės parke, buvusiose Karmelitų kapinėse, 1991 m. pastatytas paminklas „Kryžiusmedis“ 1941 m. sukilimo prieš bolševizmą atminimui. Sukilimas prasidėjo pirmosiomis karo tarp Vokietijos ir TSRS dienomis. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiofoną sukilėlių vadovybė paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Sukilėliai, iki pasirodant vokiečiams, tris paras kontroliavo Kauną. Kovose su besitraukiančiais sovietiniais okupantais Kaune žuvo 161 sukilėlis. Jų broliškas kapas yra toje vietoje, kur dabar stovi skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) sukurtas kryžiusmedis, simbolizuojantis skausmą (kryžiaus atsišakojimai) ir mirtį. Istorikai sukilimą vertina prieštaringai, nes sukilėlių vyriausybės dokumentuose būta nacistinės frazeologijos, o veiksmuose – įvairių perlenkimų (sauvaliavimo, sąskaitų suvedinėjimo). Trūko drausmės. Buvo suiminėjami ir be teismo šaudomi komunistinės valdžios atstovai. Įvyko pirmieji žydų pogromai… Šiaip ar taip 1941ųjų vasarą nors ir trumpam, kelioms dienoms, atkurtas Lietuvos valstybingumas. Lietuvą užėmusi nacistinės Vokietijos kariuomenė nepripažino sukilėlių paskelbtos nepriklausomybės.

Ramybės parke atstatytas paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“. Baltas kryžius tarsi keliasi iš pelenų (dail. S. Stanišauskas, 1930 m., atstatymo aut. inž. K. Linkus, skulpt. R. Antinis, dail. R. Bankauskas, 1995 m.).

2010 m. parke – senosiose miesto kapinėse atidengtas paminklas Lietuvos partizanų Motinai. Tai 5,5 m. aukščio bronzos ir granito monumentas (skulpt. Vidmantas Gylikis). Beje, paminklas greit nukentėjo nuo vandalų. Gal pamatysite jau sutvarkytą.


ŽALIAKALNIS

    Teritorija į šiaurės rytus nuo Senamiesčio ir Naujamiesčio, tarp Neries ir Girstupio slėnių. Pirmieji gyventojai šioje teritorijoje pradėjo kurtis XVII a. Žaliakalnis, kaip miesto rajonas, susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo iki 1940 m. Jo planą padarė inžinierius M. Frandsenas, pakviestas pakviestas iš Kopenhagos. Jam talkino inžinierius Antanas Jokimas. Žaliakalnio rajoną pamėgo tarpukario Lietuvos inteligentai. Čia namąpilaitę pasisatė architektas Feliksas Vizbaras (Kauko g. 2), Žaliakalnyje gyveno ministras pirmininkas Juozas Tūbelis (Dainavo g. 1), rašytojai Vincas KrėvėMickevičius, Balys Sruoga, keliautojas Matas Šalčius, operos solistai Kipras Petrauskas, Antanas Sodeika. Tarpukaryje Žaliakalnyje gyveno ir daug Lietuvoje rezidavusių užsienio diplomatų. Vienas iš jų – 19391940 m. Kaune rezidavęs Japonijos imperijos konsulato vicekonsulas Chiune Sugihara, kuris, be Japonijos vyriausybės žinios,  žydų tautybės žmonėms iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos išdavė apie 6000 Japonijos tranzitinių vizų, o jos tuos žmones  išgelbėjo nuo holokausto. Ch. Sugiharos rezidencijos vartelius daugelis žydų tada praminė Vilties vartais. Dabar name Vaižganto g. 30, kur rezidavo Japonijos vicekonsulas,  veikia Sugiharos namai. Juose yra ekspozicija apie Pasaulio Tautų Teisuolio titulą pelniusį Japonijos diplomatą.

Žaliakalnyje 1925 m. įrengtas pirmasis Lietuvoje stadionas, 1939 m. šalia pastatyta Sporto halė. Skiriamieji Žaliakalnio bruožai jau tada buvo 1931 m. pradėjęs veikti funikulierius – elektrinis keltuvas. Mūsų dienų Žaliakalnis – tai visų pirma Kristaus Prisikėlimo bažnyčia.  Jos grakštus bokštas, matomas iš viso Senamiesčio ir Naujamiesčio, kyla ant Žaliakalnio pakriaušės, viršutinėje Nemuno slėnio terasoje. Bažnyčia pagal inž. K. Reisono projektą pradėta statyti 1934 m., iš Jeruzalės Alyvų kalno atvežus ir pašventinus kertinį akmenį. Tai turėjo būti aukščiausia (bokšto aukštis – 72 m) Kauno bažnyčia. Tačiau sovietmečiu nebaigta bažnyčia paversta radijo gamykla. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškėlus iš bažnyčios gamyklą, pradėta jos rekonstrukcija (archit. A. Sprindys). Tik po 70 metų nuo statybos pradžios, per 2004 m. Šv.Kalėdas, bažnyčia pašventinta. Bažnyčios terasoje, iš kurios atsiveria plati miesto panorama, turistams įrengta apžvalgos aikštelė.

Paminklas lakūnams Atlanto nugalėtojams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui pastatytas 1993 m. Ąžuolyno prieigose, minint jų skrydžio 60ąsias metines. 1933 m. liepos 15 d. dviejų drąsių lakūnų valdoma „Lituanica“ pakilo iš Niujorko valstijos tiems laikams didvyriškam skrydžiui per Atlantą be nutūpimo iki Kauno. Tačiau liepos 17osios 0 val. 36 min. audringą naktį tada Vokietijos okupuotoje Lenkijos žemėje netoli Soldino (dabar Mislibožo) lėktuvas užkliudė pušų viršūnes ir sudužo. Iki Kauno buvo telikę tik 650 km… Tarpukario Lietuvoje nerealizuoto paminklo autorius – skulpt. B. Pundzius. Jį 1993 m. atkūrė skulpt. J. Šlivinskas, inž. K. Linkus.

Ąžuolynas – kauniečių mėgstama ramaus poilsio vieta. Tai apie 770 ąžuolų miškas, galima sakyti, miesto centre. Daugumos medžių amžius siekia 200–300 metų. Ąžuolynas nukentėjo 2010 m. per audrą, kuri siautėjo rugpjūčio mėnesį. Nukentėję ąžuolai jau atsodinti.

Kitoje Ąžuolyno  pusėje, eidami nuo centro,   Zoologijos sodas. Per Zoologijos sodą teka Girstupio upelis. Dalis jo slėnio prie Ąžuolyno vadinama poeto Adomo Mickevičiaus slėniu. Čia mėgo lankytis poetas, gyvendamas Kaune. Yra paminklinis akmuo.

Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno ansamblis yra laikomas vienu reikšmingesnių baroko architektūros paminklų Šiaurės ir Rytų Europoje. Ansamblis yra vaizdingame Kauno marių pusiasalyje, tarsi perlas, spindintis tarp vandens ir miškų stichijos. Taip jis atrodo iš lėktuvo. Bet ir antžeminėmis priemonėmis iki jo nukakę turistai ras kur akį paganyti. Pranašiškus žodžius perskaičiau Pažaislio bažnyčioje ant sienos, šalia saulės laikrodžio: “sis memor occasus solo cadente tui”   „Saulei leidžiantis pagalvok, kad ir tavoji nusileis“. Pagalvokime, nors gal Jūsų saulė dar ir nesileidžia. Pagalvokime vaikščiodami po ilgus amžius menantį ansamblį.

Bažnyčią 1664 m. pradėjo statyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas kamaldulių vienuoliams, kuriuos jis pasikvietė iš Italijos. Bažnyčia buvo gražinama, puošiama iki XVIII a. vidurio. Ansamblio dominantė – šešiakampis bažnyčios kupolas ir du į priekį išsišovę bokštai, uždengti tarsi kokiais šalmais. Bažnyčios vidaus sienos išklotos rausvu ir juodu marmuru, išdekoruotos freskomis ir lipdiniais. Ansamblyje dirbo kelių kartų italų, taip pat lietuvių meistrai. Pirmasis ansamblio architektas – Lodovikas Fredianis, tapybos autorius Michaelis Arkangelas Palonis, lipdinių – Giovanis Merlis, kupolo freskų – Džiuzepė Rossis. XIX a., kai Lietuva priklausė carinei Rusijai, katalikiškas bažnyčios ir vienuolyno ansamblis pritaikytas stačiatikių cerkvei, tad apgadinta daug meno vertybių. Nuo 1920 m. iki sovietinės okupacijos Pažaislis priklausė Šv. Kazimiero seserys, kurioms jis priklauso ir dabar. 2000 m. iš Kauno arkikatedros į Pažaislio vienuolyną iškilmingai grąžintas XVII a. Flandrijos ir Olandijos dailininkų nutapytas  „Gražiosios Meilės Motinos paveikslas“ („Pažaislio Madona su gėlių vainiku”), kurį Romos popiežius padovanojo vienuolyno steigėjui K. Z. Pacui. Itin aktuali viena istorinė freska…

2009 m. kai buvo minimas  tūkstantmetis, nuo to, kai istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, daug lankytojų norėjo pamatyti freską „Šv. Brunono išbandymas ugnimi“. O istorija tokia. Arkivyskupas Brunonas Bonifacas 1009 m. su palydovais atkeliavo į Lietuvą krikštyti pagonių lietuvių. Pirmiausia jis susitiko su kunigaikščiu Netimeru, kuris leido vyskupui Brunonui sumesti į ugnį stabus ir prižadėjo krikštytis, jei vyskupas pereis ugnį ir ugnis jo nepalies. Arkivyskupas įžengė į ugnį ir išėjo nepaliestas. Tada Netimeras, jo bendrai, puolę ant kelių, prašėsi krikštijami. Arkivyskupas pakrikštijo būrį lietuvių ir tai buvo pirmas krikštas Lietuvos žemėje. Bet Netimero brolis, sužinojęs apie krikštą, užsirūstino dėl senųjų dievų paniekinimo ir nužudė arkivyskupą drauge su jo palyda. Išsigelbėjo tik vienas misionierius Vipertas, kurio pasakojimas ir užrašytas Kvedlinburgo analuose. Vėliau Brunonas paskelbtas šventuoju. O toji data – pirmas Lietuvos paminėjimas, gal ir nelabai garbingame fone. Bet istorijos nepakeisi… Tas įvykis tapo europinės Lietuvos istorijos pradžia.

Vasarą vienuolyno kieme rengiami Pažaislio muzikos festivalio koncertai.

Šalia tyvuliuojančios Kauno marios gerokai jaunesnės už baroko architektūros ansamblį. Marios susidarė 1959 m. patvenkus Nemuną Kauno hidroelektrinės užtvanka. Ji yra prie pat Pažaislio. Marių plotas – 63,5 kv. km. Giliausia vieta – apie 24 metrai. Marių pakrantės – populiariausia kauniečių poilsiavietė. Yra jachtų klubas, galima išsinuomoti valtį ar paplaukioti po marias laivu.


Unikali Kauno paveldo vertybė – devynių fortų sistema, sukurta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvą tuo metu valdžiusios carinės Rusijos iniciatyva. Brendo Pirmasis pasaulinis karas – stiprėjo prieštaravimai tarp Rusijos ir Vokietijos. Carinė Rusija nusprendė Kauną paversti miestutvirtove, kad pro ją negalėtų praeiti priešo kariuomenė. Fortas – ilgalaikis fortifikacijos statinys, skirtas žiedinei gynybai. Kauną žiedu apsupo devynių fortų sistema. Didžiausias IX fortas, pradėtas 1887 m. ir baigtas jau visai karo išvakarėse – 1914 m. Tačiau fortai nepateisino lūkesčių. Vokietijos kariuomenė 1915 m. vasarą nesunkiai pralaužė Kauno tvirtovės gynybą ir užėmė miestą. Po Pirmojo pasaulinio karo fortai neteko karinės reikšmės, paversti sandėliais, kalėjimais. IX forte tarpukariu veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo centrinis filialas. Nacių okupacijos metais nuo 1941 iki 1944 m. čia nužudyta apie 50 tūkst. žmonių. Aukos – daugiausia žydų geto kaliniai, karo belaisviai, nacių okupacijos laiko partizanai. 1984 metais pastatytas memorialas IX forto aukoms atminti. 30 metrų aukščio gelžbetoninis gigantas plastikos kalba aukština pasipriešinimo idėją. Memorialo kūrėjai – skulpt. Alfonsas Ambraziūnas ir archit. Gediminas Baravykas, Vytautas Vielius, dail. Kazys Morkūnas.  Nuo 1958 m. IX forte veikia muziejus. Šiuolaikiniams poreikiams pritaikomi ir kiti fortai.


Nuo Kauno ir prasideda unikali kelionė panemuniais Baltijos link. Patogiausia keliautim  dešinuoju Nemuno krantu, kuriuo nuo istorinių laikų vingiuoja senas kelias, dabar asfaltuotas, neblogai prižiūrimas.


KAUNO RAJONAS   

Kauno rajono herbo pagrindinio skydo mėlyname lauke – sidabrinis dvišakis. Ant jo, centre, kitas, raudonas skydas su sidabrine tauro galva ir auksiniu lotynišu kryžumi tarp ragų.


RAUDONDVARIS

Miestelis ant aukšto Nevėžio kranto. Netoliese Nevėžis įteka į Nemuną.  Raudondvario pilies dvaro sodyba išsidėsčiusi šalia kelio Kaunas–Jurbarkas,  Nevėžio upės viršutinėje terasoje. Įsimintina Raudondvario panorama nuo Kauno pusės. Per pievas vingiuoja upės kaspinas, priešingame aukštame krante baltuoja bažnyčia, dešiniau, tarp medžių pasislėpę raudoni pilies rūmai (geriau matomi, kai nukrinta medžių lapai). Raudondvaris nejučiomis primena Simono Stanevičiaus (1799–1848) poetiškas eilutes: „/…/ kur Nevėžis nuo amžių pro raudoną dvarą gryną vandenį savo į Nemuną varo“. Vietovardis, kaip matome, kilo nuo „raudono dvaro“.  Iš dvaro laikų liko rūmai, vadinami pilimi (XVII a. pr.), šiaurės oficina (1839 m.), pietų oficina, oranžerija (1837 m.), žirgynas (1861 m.), ūkvedžio namas (1836 m.), ledainė (XIX a. vid.), šiaurinis svirnas (XIX a. vid.), pietinis svirnas (XIX a. vid.), tvora su vartais (XIX a. vid.), parkas (įkurtas XIX a. pr., rekonstruotas XIX a. vid.).

1572 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Kauno pakamariui Vaitiekui Dziavaltauskui čia statyti pilį. Pakamaris – XVIXVII a. LDK pareigūnas (valdininkas), kuris, kunigaikščio paskirtas, prižiūrėjo paveldėtų žemių dalybas, nagrinėjo žemės bylas. Viršutinėje Nevėžio terasoje V. Dziavaltauskas pasistatė pilies formos raudonų plytų dvaro rūmus. Vėliau dvarą valdė jo sūnus Jonas. Nors rūmai vadinti pilimi ir turėjo jos bruožų (bokštai, šaudymo angos), tačiau gynybinės paskirties jie nebeatliko. Raudondvaris buvo didikų reprezentaciniai rūmai, pagal tradiciją vadinami pilimi. Tuo metu Lietuvos architektūroje plito renesansas, veikiamas iki tol vyravusios gotikos. Šių stilių bruožai atsispindėjo ir tuometinių Raudondavario rūmųpilies architektūroje. Per ilgus amžius rūmų savininkai ne kartą keitėsi, kiekvienas jų norėjo rezidenciją įsirengti savaip, todėl rūmai ne kartą rekonstruoti, perstayti.

1652 m. Raudondavrį įsigijo LDK didysis etmonas Jonušas Radvila (16121655), tačiau valdė dvarą neilgai – vos trejus metus. Po jo mirties valda atiteko pusbroliui Boguslavui Radvilai, iš kurio 1662 m. dvarą nupirko Vorlovskiai, o XVIII a. antrojoje pusėje Raudondvaris perėjo didikų Zabielų nuosavybėn. Nuo XIX a. pradžios iki pat Pirmojo pasaulinio karo dvaras priklausė grafų Tiškevičių giminei. Manoma, kad 1819 m. Raudondvarį iš Zabielų perpirko Mykolas Tiškevičius, o vėliau, vestuvių proga,  padovanojo savo sūnui Benediktui Tiškevičiui (1801 1866), kuris 1825 m. vedė Minsko pavieto bajorų maršalkos Antano Vankevičiaus dukrą Vandą. Rūmai gerokai apdegė per 1831 m. sukilimą, nes caro armija juos apšaudė nuo Romainių, esančių priešingame Nevėžio krante. 1832–1840 m. grafas Benediktas Tiškevičius juos atstatė, nepaisydamas asmeninių nelaimių – 1832 m. mirė jo žmona Vanda su su kelių dienų kūdikiu. 1840–1847 m. pas B. Tiškevičių dirbo Prūsijos architektas Jokūbas Voleris (Jakob Woller). Pagal braižą jam priskiriami du vienodi dvaro svirnai – stačiakampiai, su aukštais cokoliais, bei antresolėmis. Tokio stiliaus pastatai tuomet buvo labai populiarūs Rytprūsių, Mažosios Lietuvos bei Užnemunės regionuose. Svirnų prieangiai – su dvišlaičiais stogeliais, juos rėmė augalinio piešinio lieto ketaus konsolės. J. Voleris veikiausiai perstatė ir dvaro oranžeriją, iškeldamas centrinę rotondą, sudalintą aukštais pusapskričių arkų langais.

Rūmaipilis smarkiai pasikeitė po 1855 m. rekonstrukcijos: jie tapo puošnesni, įgijo neogotikos bruožų. Darbams vadovavo žinomas italų architektas Laurynas  Cezaris  Anikinis (1787–1861), kuris į Lietuvą pateko kaip Napoleono armijos karininkas ir liko, nes pateko rusų nelaisvėn. Piliai  didingumo teikė bokštas, viršuje puoštas kuorais. Rūmuose buvo sukaupta didelė Tiškevičių biblioteka, vidų puošė brangūs meno kūriniai, žymių dailininkų paveikslai. Ypač įspūdingas buvo rūmų salės ir valgomojo interjeras.

Po Raudondvario kūrėjo Benedikto Tiškevičiaus mirties (1861) dvarą valdė jo vaikaitis Benediktas Henrikas Tiškevičius (18521935), kuris mėgo keliauti ir šeimynines kolekcijas praturtino iš kelionių po Kiniją, Japoniją, Afriką parsivežtais suvenyrais bei nuotraukomis – grafas profesionaliai fotografavo, dalyvavo fotografijos parodose, net laimėjo už savo fotografijas aukso medalį. Grafas B. H. Tiškevičius finansiškai remdavo dailininkus, muzikus. Kartą, susirgus Raudondvario bažnyčios vargonininkui, grafas atkreipė dėmesį į tėvą pavadavusį sūnų Juozą Naujalį, pasiuntė jį studijuoti į Varšuvą. Taip grafas atrado būsimą garsų lietuvių kompozitorių Juozą Naujalį (18691934), sukūrusį populiarią patriotinę dainą “Lietuva brangi” ir daug kitų įsimintinų dainų. Raudondvaryje dabar yra J. Naujalio memorialinis muziejus, prie bažnyčios pastatytas paminklas (skulpt. L. Žuklys). Grafas B.H. Tiškevičius buvo dar ir aistringas medžiotojas. Kiekvieną lapkritį dvaro miškuose būdavo rengiamos didelės medžioklės, į kurias šeimininkai pasikviesdavo daug svečių. Dvaro medžioklės ūkis buvo įkurtas toje vietoje, kur dabar yra Didvyrių kaimas. Medžioklės ūkyje išsiskyrė didelis fazanynas, vadinamoji bažantarnė. Išliko nuotrauka, kurioje prie bažantarnės užfiksuotas grafas Benediktas Jonas  Tiškevičius (18751953), B.H. Tiškevičiaus sūnus,  su medžioklės draugais.

 Raudondvario rūmaipilis gerokai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą (1915). Joje buvo įsikūrusi vokiečių okupacinės valdžios būstinė, o joje spaudos skyriuje dirbo rašytojas Arnoldas Cveigas, kuris savo romane “Mindaugas II” (1937, liet. 1955) aprašė prašmatnius Raudondvario rūmų kambarius, biblioteką. Deja, traukdamiesi vokiečiai daug ką išsivežė... Po Pirmojo pasaulinio karo Tiškevičiai nebegrįžo į Raudondvarį, liko gyventi užsienyje, nors dvaras ir priklausė jiems. Gal negrįžo todėl, kad per žemės reformą Lietuvos valžia gerokai apkarpė jų valdą – iš kelių tūkstančių hektarų žemės dvarui palikta tik 40 ha. 19271942 m. dvare veikė Lietuvos moterų globos  komiteto vaikų namai. Antrasis pasaulinis karas Raudondvaryje paliko dar gilesnes žaizdas negu Pirmasis. Vokiečiai, traukdamiesi (1944) pilį sudegino, apgriovė.

Tokia apdegusi ji stovėjo du dešimtmečius. 1967–1975 m. pilis atstatyta pagal archit. S. Čerškutės ir V. Jurkšto projektą, paryškinant statinio pirminius renesansinius bruožus. Rūmai stačiakampio formos, raudonų plytų, kaip ir anksčiau, juos puošia apvalus bokštas, tik jo viršuje – ne kuorai, o smailėjantis stogelis. Savo architektūra įdomūs ir kiti dvaro pastatai. Dviejų oficinų formos griežtai simetriškos, jas puošia smailiarkiai langai.

Pagal J. Volerio projektą statyta U raidės formos angliškosios neogotikos  arklidė (yra trys jos dalys – arklidė, maniežas ir ratinė). Raudonų plytų pastato fasadas gausiai dekoruotas profiliuotomis plytomis. 2014 m. pastatas restauruotas, jame veikia jodinėjimo centras.

Žaliuoja senas dvaro parkas, kartu su šlaituose esančiu miško parku užimantis 3,8 ha plotą. Jis  B. Tiškevičiaus iniciatyva XIX a. pertvarkytas. Pokario metais, vadovaujant architektei T. Šešelgienei, pasodinta naujų želdinių, nutiesta pasivaikščiojimo takų. 1975 m. archit. A. Knyva parengė parko rekonstrukcijos projektą, kuriuo vadovaujamasi ir šiandien. Parką puošia seni medžiai, ypač įspūdingi ąžuolai.

    Pokariu, iki 2008 m. Raudondvario pilies dvaro  sodyba naudojosi pradžioje Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas, vėliau pavadintas Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institutu, kurio rūpesčiu  buvo užgydytos karo žaizdos, daromi pastatų palaikomieji remontai.  Kauno rajono savivaldybė, 2009 m. perėmusi dvarą, jį sėkmingai restauravo ir pritaikė kultūrinio turizmo reikmėms. Dažnas, užsukęs į Raudondvario pilies dvarą, nustemba – kaip čia viskas atjaunėjo, dvaras tarsi sugrįžo iš tolimos praeities, nusipurtė laiko dulkes, kurios buvo jau gerokai apnešusios dvaro grožybes. Pilies salėse vyksta reprezentaciniai renginiai, registruojamos santuokos. 2013 m. gale duris atvėrė restauruota dvaro oranžerija – atkurta pirminė jos išorė. O vidus pritaikytas šiuolaikiniams poreikiams. Įrengta prabangi salė, baras.


Miestelio Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia pastatyta 1930–1938 m. vietoj per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos kariuomenės sugriautos. Manoma, kad dabartinė bažnyčia panaši į anksčiau stovėjusią, kurią 1855 m. pagal T. Tišeckio (anksčiau manyta – pagal C. L. Anikinio) projektą fundavo grafas Benediktas Tiškevičius. Dabartinės bažnyčios architektas V. Michnevičius yra projektavęs ne vieną Lietuvos bažnyčią (žr. Žeimiai, Jonavos r.). Į bažnyčią iš 1944 m. sugriautos kapinių koplyčios perkelta antkapinė statula 1832 m. mirusiai grafo žmonai Vandai ir jos kelių dienų kūdikiui. Antkapinis paminklas, užsakytas garsiam to meto italų skulptoriui Luidžiui Pampaloniui, kainavo 60 tūkst. aukso rublių – brangiau už pačią bažnyčią, kurios statybai grafas išleido apie 45 tūkst. aukso rublių. Bažnyčioje galite pamatyti ir jos fundatoriaus grafo B. Tiškevičiaus (1801–1866) antkapį. Įsidėmėtini dail. A. Sledzinskio piešti Kryžiaus kelio stočių paveikslai iš ankstesnės bažnyčios. Šalia bažnyčios yra L. C. Anikinio projektuota klebonija.

Paminklas kompozitoriui Juozui Naujaliui (1869–1934) prie bažnyčios byloja, kad Raudondvaris yra kompozitoriaus gimtinė, kad jis vargonavo bažnyčioje. Vėliau mokėsi Varšuvoje. Dirbo pedagoginį darbą, sukūrė daug populiarių dainų: „Kur bėga Šešupė“, „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“ ir kt. Paminklo autoriai – skulpt. L. Žuklys ir archit. G. Baravykas.

Raudondvaryje yra mažųjų laivų prieplauka, iš kurios vasaros mėnesiais galima paplaukioti Nevėžio upe ir pasigrožėti vaizdingais upės krantais. Daugiau informacijos gali suteikti Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras, įsikūręs dvaro sodyboje, buv. ledainėje – Pilies takas 1.


KULAUTUVA

Kurortu  paskelbta 1933 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos ministrų kabineto nutarimu. Nauju kurortu tada labai rūpinosi kaunietis pulkininkas Vytautas Augustauskas (1882–1944), kurio rūpesčiu parengtas kurorto planas, gatvės apsodintos liepomis ir baltosiomis akacijomis, iškastas tvenkinys, įsteigta mokykla, pastatyta Madonos statula (skulpt. Stasys Staniškauskas).

Kurorto steigėjo atminimas pagerbtas atminimo lenta prie namo, kuriame 1930–1944 m. gyveno pulkininkas leitenantas Vytautas Augustauskas.

Medinė Šv. Petro Išvadavimo bažnyčia  buvo pastatyta 1932 m. Nuo 1940 m. vadinta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. 2012 m. bažnyčia sudegė. 

Tautodailininkai papuošė gyvenvietę įspūdingais medžio skulptūrų ansambliais. Įrengtas sveikatingumo ir rekreacijos takas.


PAŠTUVA

Paštuvos kapinėse palaidotas 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis (1886–1944) ir jo brolis kunigas Juozas Vailokaitis (1880–1953). Vailokaičiai – stambūs tarpukario nepriklausomos Lietuvos verslininkai, bankininkai. Jonas Vailokaitis 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė. 2007 m. Jono Vailokaičio palaikai palaidoti šalia brolio kunigo Juozo.

Prieš kelerius metus Paštuvoje pastatytas naujas Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas.

Už senosios klebonijos, pušynėlio pakraštyje, yra Šv. Jono šaltinis. Jo stebuklingo vandens pasisemti nuo seniausių laikų atvažiuodavo žmonės. Ir dabar atvažiuoja net iš Kauno.


VILKIJA 

Istoriniai šaltiniai (Vytauto laiškai kryžiuočių magistrui) Vilkiją mini nuo 1426 m. Gdansko pirklių dokumentuose 1450 m. minima Vilkijos muitinė – bene pirmoji Lietuvos muitinė prie Nemuno. Joje pirkliai turėdavo sumokėti mokestį už įvežamas prekes. Į mūsų kraštą pirkliai gabeno druską, gelumbę, šilką. Iš Lietuvos Nemunu buvo plukdomas vaškas, kailiai, odos, linų pluoštas. Muitinė skatino Vilkiją augti. Per Vilkiją Nemuno krantu tuo metu ėjo ir sausumos prekybos kelias iš Vilniaus į Karaliaučių. Tad neatsitiktinai jau XVI a. sudarytas Vilkijos valsčius, čia buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. 1512 m. Vilkijai suteiktos miesto teisės.

Pavaikščiokite „kalnų miestelio“ gatvėmis ir pasijusite tarsi lietuviškose Alpėse, toks neįprastas miestelio reljefas mūsų lygumų kraštui.

Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1900–1908 m. Neogotikos stiliaus, grakštūs jos raudonų plytų bokštai – pagrindinis miestelio panoramos akcentas.

Koplytstulpis su šv. Juozapo skulptūra (1992 m.) pastatytas minint 200ąsias metines, kai Vilkijai suteiktos Magdeburgo teisės.

Šv. Florijono skulptūra, turinti saugoti nuo gaisrų, anot vilkijiškių, ne visada pateisina viltis…

A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus įkurtas buvusiame klebonijos pastate (Kauno mažoji g. 2), kur 1862–1863 m. gyveno kunigas, tautosakos rinkėjas Antanas Juška. Muziejuje eksponuojami ne tik A. Juškos surinktų dainų leidiniai. O surinko ir užrašė jų apie 7 tūkst. Čia pamatysite daug senovinių rakandų, kurių kiekvienas dvelkia šio krašto praeities dvasia. Išgirsite įdomių pasakojimų.

 Gyvenvietės egzotika – keltas per Nemuną, per kurį galima tęsti kelionę priešingu Nemuno krantu. Bet neskubėkite.

Vilkijos apylinkėse aktyviai veikė 1863 m. sukilėliai. Tų metų gruodžio 5 d. čia į nelaisvę pateko vienas iš žymiausių sukilimo vadų kunigas A. Mackevičius. Iš Vilkijos jis pergabentas į Kauną ir ten 1863 m. gruodžio 28 d. nužudytas. Ringovėje, 6 km už Vilkijos, link Jurbarko, prie senos trobos, miškelio pakraštyje, kur buvo suimtas A. Mackevičius, 1998 m. pastatytas koplytstulpis ir paminklinis akmuo. Ringovės istoriją išaiškino Kovo 11 Akto signataras, kraštotyrininkas ir keliautojas Gediminas Ilgūnas (19362010).

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu