Tūkstančiai knygų IKI 5€ RINKITĖS ČIA >>>
Kristijonas Donelaitis (1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliai, Prūsija – 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemis) – lietuvių literatūros klasikas, liuteronų kunigas.
Gimė laisvųjų valstiečių šeimoje. Šeimos pavardė greičiausiai kilusi iš biblinio Danieliaus vardo. Būdamas vos šešerių neteko tėvo.
Vaikystė ir jaunystė buvo skurdi. Šeimoje buvo 8 vaikai - penki broliai ir trys seserys. Visi sūnūs buvo nagingi ir gabūs meistrai: auksakaliai, muzikos instrumentų dirbėjai, juvelyrai, kalviai.
Apie 1736 m. baigė į Karaliaučiaus mokyklą - Kneiphofo, arba
Knipavos, centrinės miesto dalies, lotyniškąją kolegiją, kurioje
buvo mokoma iškalbos, antikinės literatūros, lotynų, graikų,
hebrajų, prancūzų kalbų. Tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus
universitetą, kur buvo įrašytas suvokietinta pavarde –
Donaleitis. Universitete studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos
seminarą, kuriam vadovavo Kanto mokytojas, švietimo reformatorius
profesorius Francas Albertas Šulcas. Be to mokėsi muzikos –
giedoti ir groti. Domėjosi mechanika, kitais gamtos mokslais.
Karaliaučiaus universitete Donelaitis įgijo visapusišką
išsilavinimą.
Donelaičio tekstai rodo, kad jis gerai
išmanė Antikos kultūrą, Vergilijaus „Eneidą“
lotyniškai galėjo cituoti iš atminties.
Baigęs
studijas (1740–1743) dirbo kantoriumi – choro vadovu,
vargonininku ir giedojimo mokytoju – Stalupėnų (dabar Nesterovas)
pradžios mokykloje. Vėliau tapo mokyklos vedėju - rektoriumi.
1743 m. buvo paskirtas Tolminkiemio bažnyčios klebonu. Juo
išbuvo iki mirties. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.
Antraisiais klebonavimo metais poetas vedė buvusio Stalupėnų mokyklos
rektoriaus našlę Oną Reginą Olefant. Vaikų nesusilaukė.
Klebono pareigas atliko stropiai - bažnyčioje sakydavo
vokiškus ir lietuviškus pamokslus. Rūpinosi kaimo
mokyklomis, jų statybomis. Jam klebonaujant Tolminkiemyje buvo pastatyta
nauja mūrinė bažnyčia, nauja mokykla, rekonstruota klebonija. Iš
savo lėšų Donelaitis pastatė namus klebonų našlėms.
Laisvalaikiu užsiėmė mechanikos ir optikos darbais: šlifavo
optinius stiklus, darė mikroskopus, termometrus, barometrus, pats
pasigamino kelis pianinus ir net fortepijoną. Mėgo sodininkauti –
turėjo užsiauginęs didelį vaismedžių sodą.
Donelaitis
buvo išsilavinęs Apšvietos žmogus, kuris sąmoningai
pasirinko lietuvybės – tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių
kultūrai – kelią. Prūsijos vokiečiai ir atvykėliai neretai į
lietuvius žvelgė su pašaipa ir panieka – kaip į
neišprususius, kitaip kalbančius, kitaip dėvinčius ir avinčius.
Donelaitis buvo vienas iš tų kunigų, kurie ėmėsi ginti lietuvio
žemdirbio savigarbą ir orumą.
Literatūrinį Donelaičio
palikimą sudaro: šešios lietuviškos pasakėčios
– „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis
jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie
šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols
gyrpelnys“; du ankstyvieji „Metų“ fragmentai, kuriuos
autorius yra pavadinęs „Pričkaus pasaka apie lietuvišką
svodbą“ ir „Tęsiniu“; poema
„Metai“; trys vokiški eilėraščiai –
„Tamsybių Dievas“, „Kiekvienam daryti gera“ ir
„O greit slenką laikai“. Žinoma, kad Donelaitis kūrė
religines giesmes bei dainas – ne tik žodžius, bet ir muziką.
Deja, nei giesmių, nei dainų nėra išlikę.