Kristijonas Donelaitis

Vaikystė ir jaunystė buvo skurdi. Šeimoje buvo 8 vaikai - penki broliai ir trys seserys. Visi sūnūs buvo nagingi ir gabūs meistrai: auksakaliai, muzikos instrumentų dirbėjai, juvelyrai, kalviai.

Apie 1736 m. baigė į Karaliaučiaus mokyklą - Kneiphofo, arba Knipavos, centrinės miesto dalies, lotyniškąją kolegiją, kurioje buvo mokoma iškalbos, antikinės literatūros, lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų kalbų. Tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur buvo įrašytas suvokietinta pavarde – Donaleitis. Universitete studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą, kuriam vadovavo Kanto mokytojas, švietimo reformatorius profesorius Francas Albertas Šulcas. Be to mokėsi muzikos – giedoti ir groti. Domėjosi mechanika, kitais gamtos mokslais. Karaliaučiaus universitete Donelaitis įgijo visapusišką išsilavinimą.
Donelaičio tekstai rodo, kad jis gerai išmanė Antikos kultūrą, Vergilijaus „Eneidą“ lotyniškai galėjo cituoti iš atminties.

Baigęs studijas (1740–1743) dirbo kantoriumi – choro vadovu, vargonininku ir giedojimo mokytoju – Stalupėnų (dabar Nesterovas) pradžios mokykloje. Vėliau tapo mokyklos vedėju  - rektoriumi.
1743 m. buvo paskirtas Tolminkiemio bažnyčios klebonu. Juo išbuvo iki mirties. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.

Antraisiais klebonavimo metais poetas vedė buvusio Stalupėnų mokyklos rektoriaus našlę Oną Reginą Olefant. Vaikų nesusilaukė.

Klebono pareigas atliko stropiai - bažnyčioje sakydavo vokiškus ir lietuviškus pamokslus. Rūpinosi kaimo mokyklomis, jų statybomis. Jam klebonaujant Tolminkiemyje buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, nauja mokykla, rekonstruota klebonija. Iš savo lėšų Donelaitis pastatė namus klebonų našlėms.
Laisvalaikiu užsiėmė mechanikos ir optikos darbais: šlifavo optinius stiklus, darė mikroskopus, termometrus, barometrus, pats pasigamino kelis pianinus ir net fortepijoną. Mėgo sodininkauti – turėjo užsiauginęs didelį vaismedžių sodą.

Donelaitis buvo išsilavinęs Apšvietos žmogus, kuris sąmoningai pasirinko lietuvybės – tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai – kelią. Prūsijos vokiečiai ir atvykėliai neretai į lietuvius žvelgė su pašaipa ir panieka – kaip į  neišprususius, kitaip kalbančius, kitaip dėvinčius ir avinčius. Donelaitis buvo vienas iš tų kunigų, kurie ėmėsi ginti lietuvio žemdirbio savigarbą ir orumą.

Literatūrinį Donelaičio palikimą sudaro: šešios lietuviškos pasakėčios – „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“; du ankstyvieji „Metų“ fragmentai, kuriuos autorius yra pavadinęs „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“ ir „Tęsiniu“; poema „Metai“; trys vokiški eilėraščiai – „Tamsybių Dievas“, „Kiekvienam daryti gera“ ir „O greit slenką laikai“. Žinoma, kad Donelaitis kūrė religines giesmes bei dainas – ne tik žodžius, bet ir muziką. Deja, nei giesmių, nei dainų nėra išlikę.