Čarlzas Dikensas (Charles Dickens)

vasario 7 d. Portsmute, uosto tarnautojo šeimoje. Tėvas buvo pasiturintis, tačiau lengvabūdis žmogus. Jis mylėjo vaikus, o ypač lakios vaizduotės Čarlzą. Kai Čarlzui buvo 10 metų tėvą už skolas pasodino į kalėjimą, šeima gyveno itin skurdžiai ir Čarlzui, lepiam ir turtingos vaizduotės berniukui, pačiam teko užsidirbti pragyvenimui - jis pradėjo dirbti batų tepalo fabrike. Būsimasis rašytojas savo akimis matė varganą vargšų buitį, slaptus viešnamius, lūšnynus, nusikaltėlius ir lengvo elgesio moteris. Jis savo kailiu patyrė, kaip darbe išnaudojami mažamečiai vaikai. Dėl tėvo įsiskolinimų dar vaikas būdamas su visa šeima porą kartų atsidūrė skolininkų kalėjime. Vėliau visa tai ryškiai ir tikroviškai pavaizdavo savo romanų puslapiuose. Net ir būdamas garsus Charles Dickens negalėjo išsivaduoti iš praeities vaiduoklių.

Vėliau Dikensų šeima persikėlė į Londoną ir penkioliktais savo gyvenimo metais Čarlzas pradėjo klerko karjerą teisininko kontoroje, vėliau dirbo parlamento Bendruomenių rūmuose stenografininku, dar vėliau – laikraščio reporteriu. Šis darbas suteikė galimybę pamatyti mokyklų, darbo namų, prieglaudų, teismų, kalėjimų pasaulį ir tai, kaip „daroma politika“. 

1836 m. pasirodė Charles Dickens „Bozo apybraižos“, tačiau tikroji sėkmė laukė jo komiško absurdo knygos „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“ (1836-1837). Po poros metų pasirodė dar du visuomenės ydas kritikuojantys romanai „Oliverio Tvisto nuotykiai“ ir „The Life and Adventures of Nicholas Nickleby“.
1940 m. pasirodė knyga „Kalėdų giesmė“. Tuo pat metu Charles Dickens buvo paskirtas vyriausiuoju laikraščio „Daily News“ redaktoriumi.

Charles Dickens turėjo įgimtą aktoriaus dovaną ir nuo 1858 m. pradėjo scenose skaityti savo paties kūrinius. Šie vieši skaitymai, vieno aktoriaus spektakliai, buvo profesionalūs ir labai populiarūs. Netrukus jis vėl buvo pakviestas į Ameriką kaip garsiausias Europos rašytojas ir skaitovas-aktorius. Visuomenė visur jį sutikdavo susižavėjimo šūksniais. Charles Dickens daug keliavo ir po Europą – Prancūziją, Šveicariją, Italiją, įdomiai aprašė kelionių įspūdžius.

Tačiau nei literatūrinė šlovė, nei darbas laikraštyje „Daily News“, nei leidžiantys prabangiai gyventi dideli honorarai nesuteikė rašytojui ramybės ir laimės. Nervinga ir imli jo asmenybė negalėjo mėgautis šeimos ramybe.
Su žmona Catherine Hogarth jis pragyveno visą savo gyvenimą, turėjo dešimt vaikų, tačiau dėl nuolatinių kivirčų ir bendravimo su aktore Elena Ternan laimingas su žmona nebuvo ir 1858 metais išsiskyrė. Vėliau susitikinėjo su aktore Elena Teren.
Paskutiniais gyvenimo metais rašytojas pradėjo abejoti ir dėl savo pašaukimo. Rašytojas troško permainų, norėjo matyti besikeičiančią visuomenę, socialinės neteisybės panaikinimą - visa tai, apie ką rašė savo knygose. Tačiau viskas keitėsi labai lėtai ir rašytojas kentėjo dėl savo nesugebėjimo kažkaip paveikti situaciją. Savo abejones dėl šalies ateities aprašė romane „Didieji lūkesčiai“.

Kamuojamas vidinių prieštaravimų 1870 m. birželio 9 d. rašytojas mirė nuo insulto.
Palaidotas Vestminsterio abatijoje, Poetų kalnelyje.