Tėvas buvo pasiturintis, tačiau lengvabūdis žmogus. Jis mylėjo vaikus,
o ypač lakios vaizduotės Čarlzą. Kai Čarlzui buvo 10 metų tėvą už
skolas pasodino į kalėjimą, šeima gyveno itin skurdžiai ir Čarlzui,
lepiam ir turtingos vaizduotės berniukui, pačiam teko užsidirbti
pragyvenimui - jis pradėjo dirbti batų tepalo fabrike. Čarlzas savo
akimis matė varganą vargšų buitį, slaptus viešnamius, lūšnynus,
nusikaltėlius ir lengvo elgesio moteris. Jis savo kailiu patyrė, kaip
darbe išnaudojami mažamečiai vaikai. Dėl tėvo įsiskolinimų dar
vaikas būdamas su visa šeima porą kartų atsidūrė skolininkų
kalėjime. Vėliau visa tai ryškiai ir tikroviškai pavaizdavo savo
romanų puslapiuose. Net ir būdamas garsus Dikensas negalėjo išsivaduoti
iš praeities vaiduoklių.
Vėliau Dikensų šeima persikėlė į Londoną ir penkioliktais savo
gyvenimo metais Čarlzas pradėjo klerko karjerą teisininko kontoroje,
vėliau dirbo parlamento Bendruomenių rūmuose stenografininku, dar
vėliau – laikraščio reporteriu. Šis darbas suteikė galimybę
pamatyti mokyklų, darbo namų, prieglaudų, teismų, kalėjimų pasaulį
ir tai, kaip "daroma politika".
1836 m. pasirodė Dikendo „Bozo apybraižos“, tačiau tikroji
sėkmė laukė jo komiško absurdo knygos „Pomirtiniai Pikviko klubo
užrašai“ (1836-1837). Po poros metų pasirodė dar du visuomenės ydas
kritikuojantys romanai "Oliverio
Tvisto nuotykiai" ir "The Life and
Adventures of Nicholas Nickleby".
1940 m. pasirodė knyga "Kalėdų giesmė". Tuo pat
metu Dikensas buvo paskirtas vyriausiuoju laikraščio "Daily
News" redaktoriumi.
