0

Dievų miškas (serija "Mažos didelės knygos")

  • Nuolaida knygai -26%
3.0
(2 įvertinimai)
Internetu: 3,19 €
Knygyne: 4,29 €*
Sutaupote: 1.10 € (26%)
  • Pristatysime: per 2-26 val.*
Turime sandėlyje
2019-06-17 Tam kur apie fantazijas rase

Ne kiekvienam suprast tokias knygas, išsiblaivyk, šunie, koks dar melas.

Informacija

Dievų miškas (serija "Mažos didelės knygos")

  • Leidėjas: Baltos lankos
  • Išleidimo metai: 2013
  • Formatas: 13x19, minkšti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 447
  • ISBN ar kodas: 9789955236993

3.19 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

Lietuvių rašytojo ir teatrologo Balio Sruogos knyga „Dievų miškas“ – atsiminimai iš gyvenimo koncentracijos stovykloje – tapo ne tik literatūros klasika, kurią skaito moksleiviai, bet ir išskirtiniu ironijos ir net juodojo humoro pavyzdžiu lietuvių literatūros istorijoje

1945 metais Balio Sruogos parašyta knyga apie metus, praleistus nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje -  apie stovyklos sargybinių elgesį su kaliniais, persekiojusius sunkumus, badą, šaltį, ligas, permainingas kalinių nuotaikas. Ironijos, šaipymosi iš lagerių tvarkos ir juodojo humoro kupinas „Dievų miškas“ laikomas vienu originaliausių memuarų žanro kūrinių Europoje, pasakojančių apie gyvenimą koncentracijos stovyklose.

Knyga buvo išversta į daugelį Vidurio ir Rytų Europos kalbų, o nepriklausomybės laikais išleista anglų, vokiečių, ispanų kalbomis.

2005 m. pasirodė pagal knygą sukurtas filmas režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Dievų miškas“.


Į Štuthofą Balys Sruoga buvo išvežtas 1943 metų kovą, o vos grįžęs, 1945 metais, per keletą mėnesių parašė memuarus. Tiesa, sovietinės okupacijos metu knygos neleista išspausdinti, todėl ji pasirodė tik po rašytojo mirties, 1957 metais.


„Dievų miške“ parodyti du pasauliai – konclagerio realybė ir sukurtasis jos ironiškasis atvaizdas – yra skirtingi savo esme ir paskirtimi. Vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų, kitas – kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme – tai yra kultūros ir nekultūros, žmonių ir nežmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta“.


Literatūrologas Algis Kalėda


Balys Sruoga (1896–1947) – Lietuvos poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Studijavo Petrograde ir Maskvoje, grįžęs į Lietuvą dirbo mokytoju, rašė straipsnius laikraščiams. Vėliau išvyko mokytis į Vokietiją, gavo filosofijos daktaro laipsnį. Per 15 darbo metų paskelbė 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų. Prasidėjus vokiečių okupacijai buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur praleido dvejus metus. Pradėjęs dirbti lagerio raštinėje (nes mokėjo daug kalbų), klastojo įsakymus ir taip gelbėjo draugus nuo bausmių ir dujų kameros.

Baigiantis karui, rašytoją rado leisgyvį, išsekusį nuo bado, apie du mėnesius gydė Torūnėje. 1945 m. gegužės mėnesį jis grįžo į Lietuvą ir besigydydamas Birštone ėmėsi rašyti atsiminimus. Didžiulės apimties „Dievų mišką“ B. Sruoga užrašė per porą mėnesių, dirbdamas po 8–12 valandų per parą.

Rašytojas norėjo knygą išleisti iškart, tačiau tuometinei valdžiai neįtiko sodrus stilius, ironiškas tonas ir knygą buvo smarkiai kupiūruota. Net ir po rašytojo mirties išspausdinti pirmieji knygos leidimai buvo nepilni, kai kurios teksto dalys pakeistos ar išbraukytos. Dabar leidžiamas „Dievų miškas“ yra nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.

Ištrauka


Dievų miškas

Liūnai, kemsynai, kalneliai. Ant kalnelių, kažkieno galios supiltų iš balto smėlelio, - pušaitės, aukštos ir lieknos it senobiško ješiboto auklėtinės. Pakalnėlėse - berželiai, tokie paliegę, tokie nuskurdę, tarytum saulaitės malonės užmiršti našlaičiai našlaitėliai. Atkalniuose ir pašlaitėse - vaivorai, mėlynės, bruknės susipynė susiaudė į sultingą žalią kilimą, išmargintą uogelėmis. Daubose ir skersvėjuose - klumpabalų žolės, purienos ir viksvos.

Kadaise, seniai seniai, čionai jūros dugno būta. Tarytum audros metu bangos būtų netikėtai sustingusios, sukietėjusios, o jų paviršių šiaurės vėjai baltuoju smėleliu apibarstę būtų.

Ši vietelė prisiglaudė Šiaurės jūros pakrantėje, keturios dešimtys penki kilometrai j rytus nuo Gdansko miesto. Iki 1939 metų tai buvo mažai kam žinomas užkemsys. Salia jos merdėjo mažas miestukas, beveik kaimas, Stutthof, kokių Vokietijoje buvo tūkstančiai. Miestuką su Gdansko miestu jungė asfaltuotas plentas ir siaurasai geležinkelėlis. Ir gyveno čionai patys nuobodžiausi žmonės Europoje - Prūsų vokiečiai, paskendę šiokiadienėje dvasios menkystoje, garbinę policininką ir virtuvę, laukuję tvarką ir alų, galėję ištisą savaitę duonos nevalgyti,

kad tiktai šventadieniais jiem būtų leista karingu žingsniu iškilmingai gatvėmis pradūlinti ir didžiulį būgną pabambinti.

Stutthofo piliečiai, sekmadieniais norėdami jūroje pasiplukdyti, turėdavo pereiti tą sustingusią jūrą, tą jūros dugną, pušaitėmis, berželiais ir kemsynais apsivėlusį. Nors tų piliečių dvasia kad ir kaip būtų buvusi supolicinta, vis dėlto jie, įbridę į kemsingąjį plotą, pasijusdavo kažkaip šventadieniškai. Jau vienas vietos pavadinimas primindavo jiem, kad yra dar šis tas pasaulyje ir be policininko, ir be alaus.

Dievų miškas! - taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Ne Votanas, ne Toras. Gyvenę tenai lietuviškųjų dievų palikuonys.

Gdansko apylinkės vietovės iš viso gana turtingos senovės padavimais ir legendomis, kuriuose nuostabiu būdu veikia lietuviškos kilmės ir lietuviškais vardais personažai. Perkūnas, Jūratė, Laumė, Patrimpas - nuolatiniai Gdansko srities jūros pakrančių, ežerų ir miškų gyventojai, nors tuos padavimus ir pasakoja Prūsijos piliečiai, besivadiną vokiečiais.

Iki 1939 metų po tą Dievų mišką šiokiomis dienomis klampinėjo tiktai uogautojos moterėlės ir grybautojai pensininkai, retkarčiais užklysdavo dar ir koks medžiotojėlis nenusisekėlis. Šiaip buvo čionai tuščia ir nyku, tik lieknosios pušelės gailiai ošdavo, tarytum graudžiais atodūsiais dūsaudavo, prisimindamos tuos laikus, kada čionai linksmieji dievai šauniuosius pasiūtaro-jimus keldavo. 1939 metais Dievų miškas staiga atgijo, suirzo, suknibždėjo, lyg senlaikių dievai būtų į jį sugrįžę...

Ne, - jokie dievai tenai negrįžo: apsigyveno jame piliečiai, panašūs į velnius.

Pasibaigus lenkų-vokiečių karui, Gdansko miesto savivaldybė nutarė Dievų miške įsteigti koncentracijos lagerį nepaklusniem lenkam į gerą kelią atvesdinti.

Pagrindinis visų koncentracijos lagerių veiklos dėsnis - rūpintis, kad niekas pasauly nesužinotų, kas ir kaip vyksta už spygliuotųjų vielų užtvaros. Pasklidusios žinios apie užtvertųjų gyvenimą galėtų lagerio šeimininkam įvairių nemalonumų pripainioti. Atsirastų vienas kitas, kuris ir pasipiktintų, ir rėkti pradėtų, ir svetinguosius šeimininkus barbarais pavadintų. Kam viso to reikia? Kur kas patogiau lagerio veiksmai atlikinėti tuomet, kai jokios pašalinės ausys negirdi, pašalinės akys nemato ir nekenkia samdytajai propagandai lagerio šeimininkų kultūringumą ir kūrybinius laimėjimus liaupsinti.

Dievų miškas toli buvo nuo pašalinių akių ir ausų. Apylinkėj gyventojų buvo maža, ir tie patys buvo patikimi galingųjų šio pasaulio balvonų garbintojai. O svarbiausia - Dievų miško geografinė padėtis buvo tokia, kad spygliuotosios pastogės gyventojai negalėjo ir svajoti apie pasišalinimą iš lagerinės viešnagės. Iš vienos pusės buvo Šiaurės jūra2, karo metu taip stropiai saugojama. Iš kitos pusės - garsioji jūros įlanka, iš trečios - didžiulė dvišakė Vysla su savo kanalų ir kanaliukų sistema, iš ketvirtosios - siaurutis pusiasalis, skiriąs jūrą ir įlanką. Bėglys, ištrūkęs iš Dievų miško, kur link jisai nukryptų, vis tiek patektų į vandenį ar į policijos glėbį.

1939 metų rudenį atsibastė čionai pirmieji naujakuriai: būrys vokiškų SS vyrų ir keli šimtai nuskarusių dryžuotų elgetų, didžioji dauguma Gdansko srities lenkų, pasmerktų mirti. Miške, kokioj pusės metro aukštumoj ties jūros lygmeniu, buvo ištemptos pirmosios skurdžios palapinės, - oficialiai prasidėjo koncentracijos lageris.

Prasidėjo miško kirtimas, kelmų rovimas, žemės lyginimas, kalnų griovimas, pelkių užkimšimas, žvyro ir akmenų vežimas, barakų sudėliojimas, didžiulio mūro - komendantūros ir administracijos namų - statyba. Lageris buvo suplanuotas milžiniškas, galįs sutalpinti daugiau šimto tūkstančių kalinių, tačiau jo statyba ir 1945 metais dar toli gražu nebuvo baigta.
2019-06-17 Tam kur apie fantazijas rase

Ne kiekvienam suprast tokias knygas, išsiblaivyk, šunie, koks dar melas.

2019-06-02 nieko vertos liguistos autoriaus fantazijos

Šita pasišlykštėtina "holokausto" isterija, kaip ir visa dogminė WW2 "istorija"- totalinis melas ir kliedesiai, neturintys nieko bendro su realiais įvykiais:
sunaikinta-tiesa.jimdo.com/blog

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu