Kalėdų išvakarės. Į Simeono Li namus susirenka visa šeima.
Sudėtingus giminaičių santykius dar labiau sukomplikuoja siaubingas įvykis: griūvančių baldų, dūžtančių indų triukšmą perskrodžia šiurpus klyksmas. Įvykdyta kraupi žmogžudystė - didžiuliame kraujo klane aptiktas namų šeimininkas.
Erkiulis Puaro apsiima padėti tirti šią bylą.
Iš anglų kalbos vertė Kazys Pečiulis
IŠTRAUKA
Stivenas pakėlė palto apykaklę ir skubiu žingsniu patraukė platforma. Virš perono kabojo tirštas rūkas. Didžiuliai lokomotyvai j šaltą drėgną orą triukšmingai leido garo debesis. Viską aplinkui dengė suodžiai. "Kokia atgrasi šalis, koks purvinas miestas!" - piktai pats sau tarė Stivenas.
Pirmieji puikūs įspūdžiai apie Londoną - parduotuves, restoranus, gražiai apsirengusias patrauklias moteris - nublanko. Londonas - tarsi dirbtinis deimantas pigiame aptaise.
Netikėtai Stiveną apėmė namų ilgesys. Gal grįžti namo, į Pietų Afriką? Ten karšta saulė, tyras dangus ir gėlės - akimis neaprėpiami mėlynų gėlių laukai, pliumbago gyvatvorės, puošiančios net pačias skurdžiausias lūšneles.
O čia - suskretusių, nešvarių, suodinų, skubančių ir bes igrūdančių žmonių minios. Ne žmonės - susirūpinusios skruzdėlės, šmižinėjančios po savąjį skruzdėlyną.
Stivenui dingtelėjo - be reikalo atvažiavau! Bet tuoj prisiminė, ko atvykęs, ir kietai sučiaupė lūpas. Ne, velniai rau tų, jis nepuls atgal! Tiek metų rengėsi įgyvendinti savo sumanymą, ir dabar nesitrauks, kad ir kas būtų!
Neryžtingumas, abejonės: "Kam? Ar verta?.. Kodėl gyventi praeitimi? Ar ne geriau viską išbraukti iš atminties?" - tik akimirkos silpnybė. Ne, jis ne piemuo ir nes įtrauks iš numatyto kelio. Jis - subrendęs keturiasdešimtmetis vyras, turįs tikslą ir pasitikintis savimi. Jis padarys viską, vardan ko atvažiavo į Angliją.
Stumtelėjęs j šalį palydovą, besitaikantį paimti jo lagarniną, Stivenas įlipo į vagoną ir ieškodamas laisvos vietos patraukė koridoriumi. Traukinys buvo perpildytas. Iki Kalėdų - viso labo trys dienos.
Stivenas Faras paniekinamai žiūrėjo į žmonių sausakimšus vagonus. Liaudis! Nesuskaičiuojama žmonių minia! Ir visi tie žmonės tokie... kaip čia pasakius-tokie pilki, neišvaizdūs, vienodi. Bjauriai panašūs vienas į kitą. Kaip avys. O tie, kurie kažkuo skyrėsi nuo avių, juk tikri triušiai! Vieni keleiviai plepėjo ir triukšmingai taisėsi savo vietose, kiti net kriuksėjo iš uolumo - kaip kokios kiaulės. Net jaunos merginos mažais apskritais veideliais ir ryškiai raudonomis lūpomis buvo nemaloniai vienodos. Ir vėl Sti-veną persmelkė aštrus ilgesio jausmas. Tarytum sapną vidury dienos jis išvydo dykumą - bekraštę, dyką, saulės nutviekstą.
-31%
