Vincas Krėvė ((1882 m. spalio 19 d., Subartonys,
Varėnos raj. – 1954 m. liepos 7 d., Pensilvanija, JAV) –
reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros
klasikas, prozininkas ir dramaturgas.
Vincas Krėvė - Mickevičius gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonoų kaime,
Alytaus apskrityje.
Buvo vyriausias vaikas dvylikos vaikų šeimoje (penki jaunesni Krėvės
broliai mirė). Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl tą
pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu. Ilgą laiką vadinosi dviguba
(V. Krėvė - Mickevičius) pavarde, o Amerikoje ir oficialiai vadinosi tik
V. Krėve.
Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl pirmiausia V. Krėvė
mokėsi privačiai pas kaimo mokytoją, vėliau Merkinės mokykloje,
Peterburge išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus, 1898 m. įstojo į
Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų
su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė.
1904 m. V. Krėvė įstojo į Kijevo universitetą, studijavo filologiją.
1905 m. universitetas buvo uždarytas ir V. Krėvė persikėlė į Lvovo
universitetą Galicijoje (Austrijoje). 1908 m. baigė Lvovo universitetą
filologijos daktaro laipsniu, išlaikė egzaminus ir Kijevo universitete
buvo pakviestas ruoštis profesūrai, tačiau šio pasiūlymo atsisakė ir
išvyko į Baku. Į Kaukazą Krėvę paskatino išvykti domejimasis Rytų
kultūra. Gyvendamas Užkaukazėje parengė daktaro disertaciją „Apie
Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę“, studijavo Sanskritą. 1913 m.
Kijevo universitete apgynė disertaciją ir gavo lyginamosios kalbotyros
magistro laipsnį. Baku gyveno apie 12 metų. 1909–1920 m. mokytojavo
Baku, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, vasaromis parvykdavo į
tėviškę Dzūkijoje rinkti liaudies dainų ir padavimų.
1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje
susituokė su Rebeka Karak.
Gyvendamas Baku Krėvė parašė reikšmingiausius savo literatūros
kūrinius: dramą „Šarūnas“
(1910–1911), „Dainavos
šalies senų žmonių padavimus“ (1912), „Pratjekabudą“ (1913),
dramas „Skirgaila“ (1924) ir „Žentas“, novelių rinkinį
„Šiaudinėj pastogėj“ (1922).
1920 m. V. Krėvė grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. 1922 m.
Krėvė tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, buvo
Humanitarinių mokslų fakulteto organizatorius ir dekanas (1925–1937),
redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus.
Aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame, politiniame gyvenime, dalyvavo
tautinės vienybės draugijose bei partijose, buvo Šaulių sąjungos
pirmininku, Tautininkų sąjungos pirmininku. Kaip Šaulių sąjungos
pirmininkas, 1923‑ais organizavo Klaipėdos sukilimą, kurio tikslas buvo
prijungti prancūzų valdomą Klapėdos kraštą prie Lietuvos.
1935-aisiais Krėvė pasirodė drama „Mindaugo mirtis“, 1939 m.
apysaka „Raganius“,
o 1943 m. romanas „Miglose“. Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos Krėvė
rašė Biblijos motyvais pagrįstą veikalą "Dangaus
ir žemės sūnūs".
1939–1940 m. buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. 1940 m. -
okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovas. Bet greit atsistatydino
iš marionetinės vyriausybės. Žymaus rašytojo autoritetas neleido
bolševikams susidoroti su Krėve. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo
komisaras paskyrė jį Lituanistikos instituto direktoriumi, 1941 m. –
pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu. Hitlerininkams okupavus
Lietuvą Krėvė profesoriavo Vilniaus universitete. Kai 1943 m. buvo
uždarytos visos Lietuvos aukštosios mokyklos ir vokiečių valdžia
išvežė į koncentracijos stovyklas daugelį Lietuvos intelektualų,
Krėvė, vengdamas suėmimo, slapstėsi nuo gestapo, o 1944 m. liepos
mėnesį, vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į
Austriją.
DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių
gimnaziją. 1946 m. LTSR Liaudies komisarų taryba pašalino profesorius
Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų
akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės išdavikais“.
Atgimimo laikais, 1988 m., Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumas
sugrąžino prof. V. Krėvei-Mickevičiui ir prof. M. Biržiškai
Akademijos tikrųjų narių vardus.
1947 m. Vincas Krėvė iš Austrijos persikėlė į Ameriką ir
apsigyveno Filadelfijoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų,
lietuvių kalbas bei literatūras.
Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfilde (JAV). 1992 m. Krėvės ir jo
žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių buvo perkelti į
Subartonių kapines.