Vincas Krėvė

Buvo vyriausias vaikas dvylikos vaikų šeimoje (penki jaunesni Krėvės broliai mirė). Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl tą pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu. Ilgą laiką vadinosi dviguba (V. Krėvė - Mickevičius) pavarde, o Amerikoje ir oficialiai vadinosi tik V. Krėve.


Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl pirmiausia V. Krėvė mokėsi privačiai pas kaimo mokytoją, vėliau Merkinės mokykloje, Peterburge išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus, 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė.

 

1904 m. V. Krėvė įstojo į Kijevo universitetą, studijavo filologiją. 1905 m. universitetas buvo uždarytas ir V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrijoje). 1908 m. baigė Lvovo universitetą filologijos daktaro laipsniu, išlaikė egzaminus ir Kijevo universitete buvo pakviestas ruoštis profesūrai, tačiau šio pasiūlymo atsisakė ir išvyko į Baku. Į Kaukazą Krėvę paskatino išvykti domejimasis Rytų kultūra. Gyvendamas Užkaukazėje parengė daktaro disertaciją „Apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę“, studijavo Sanskritą. 1913 m. Kijevo universitete apgynė disertaciją ir gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį. Baku gyveno apie 12 metų. 1909–1920 m. mokytojavo Baku, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, vasaromis parvykdavo į tėviškę Dzūkijoje rinkti liaudies dainų ir padavimų.


1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su Rebeka Karak.


Gyvendamas Baku Krėvė parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius: dramą „Šarūnas“ (1910–1911), „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (1912), „Pratjekabudą“ (1913), dramas „Skirgaila“ (1924) ir „Žentas“, novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (1922).


1920 m. V. Krėvė grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. 1922 m. Krėvė tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto organizatorius ir dekanas (1925–1937), redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus. Aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame, politiniame gyvenime, dalyvavo tautinės vienybės draugijose bei partijose, buvo Šaulių sąjungos pirmininku, Tautininkų sąjungos pirmininku. Kaip Šaulių sąjungos pirmininkas, 1923‑ais organizavo Klaipėdos sukilimą, kurio tikslas buvo prijungti prancūzų valdomą Klapėdos kraštą prie Lietuvos.


1935-aisiais Krėvė pasirodė drama „Mindaugo mirtis“, 1939 m. apysaka „Raganius“, o 1943 m. romanas „Miglose“. Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos Krėvė rašė Biblijos motyvais pagrįstą veikalą "Dangaus ir žemės sūnūs".


1939–1940 m. buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. 1940 m. - okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovas. Bet greit atsistatydino iš marionetinės vyriausybės. Žymaus rašytojo autoritetas neleido bolševikams susidoroti su Krėve. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisaras paskyrė jį Lituanistikos instituto direktoriumi, 1941 m. – pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu. Hitlerininkams okupavus Lietuvą Krėvė profesoriavo Vilniaus universitete. Kai 1943 m. buvo uždarytos visos Lietuvos aukštosios mokyklos ir vokiečių valdžia išvežė į koncentracijos stovyklas daugelį Lietuvos intelektualų, Krėvė, vengdamas suėmimo, slapstėsi nuo gestapo, o 1944 m. liepos mėnesį, vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją.


DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją. 1946 m. LTSR Liaudies komisarų taryba pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės išdavikais“. Atgimimo laikais, 1988 m., Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino prof. V. Krėvei-Mickevičiui ir prof. M. Biržiškai Akademijos tikrųjų narių vardus.


1947 m. Vincas Krėvė iš Austrijos persikėlė į Ameriką ir apsigyveno Filadelfijoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei literatūras.


Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfilde (JAV). 1992 m. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių buvo perkelti į Subartonių kapines.