1847 m. Dostojevskis suartėjo su socialistais - Peterburgo jaunimo grupe M. Petraševskio draugija, kuri svarstė reformų atsilikusioje Rusijoje būtinybę. 1849
m. buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme už dalyvavimą šios
draugijos susirinkimuose bei už cenzūros uždrausto V. Belinskio laiško
N. Gogoliui skaitymą.
Šaltą 1849 m. gruodžio rytą būrelio nariai buvo nuvežti į Peterburgo Semionovo aikštę, sustatyti ant ešafoto, jiems užvilkti balti mirtininkų marškiniai, šventikas priėmė paskutinę išpažintį, kareiviai nutaikė šautuvus, bet staiga atšuoliavo pasiuntinys, atnešęs caro malonės raštą: sušaudymą pakeisti aštuoneriais metais katorgos ir tremties.
1849-1859 m. Dostojevskis praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Kaip pats jis teigė, kad Sibire jis pamatė „visą rusų liaudį“. 1854 m. katorgos režimas Dostojevskiui buvo palengvintas, pakeistas į tremtį; jis pagaliau galėjo skaityti ir rašyti.
1859 m. grįžęs į Peterburgą, Dostojevskis pasinėrė į literatūrą.
Pasikeitė rašytojo pažiūros - visą vėlesnį gyvenimą Dostojevskis liko ryžtingas revoliucijų priešininkas, konservatyvių, kartais net reakcingų pažiūrų. Tačiau Dostojevskio romanai, ypač žmogaus sielos gelmių meniniai atvaizdai, šias pažiūras daugsyk pranoksta.
1867 m. jis vedė Aną Snitkiną, kuri iki pat jo mirties liko jam patikima atrama, nešė šeimos buities naštą, tvarkė jo kūrybos leidimo reikalus.
Rašytojas mirė nuo plaučių ligos, kuri buvo apleista ir negydyta. Jis taip pat sirgo epilepsija, kuri gyvenimo gale vis dažniau pasikartodavo.
Fiodoras Michailovičius Dostojevskis mirė Sankt Peterburge. Palaidotas Aleksandro Nevskio vienuolyno Tichvino kapinėse.
